akmenų tarp mudviejų ištiško tamsiai raudonos seilės. – Ne, jūsų didenybe. Jeigu mane paleisite, aš sugalvosiu, kaip prasibrauti prie Geležies karalienės, suvarysiu kardą jai į širdį ir kvatosiuosi, kai jie mane už tai užmuš. O jeigu pavyks išgyventi, sunaikinsiu kiekvieną geležies fėjūną, kurį tik sutiksiu savo kelyje, sukaposiu į gabalus, žudysiu tol, kol žemė permirks jų krauju, ir nesiliausiu, nepaliksiu nė vieno gyvo…
Daugiau jis nieko nebepasakė, nes mano kardo ašmenys perrėžė jam gerklę, atskirdami galvą nuo kūno.
Žuvusio spygliuotojo riterio vietoje išaugo gervuogių krūmas, tiesdamas į dangų išsiklaipiusias šakas, ir Pakas atsiduso.
– Aha, viskas vyko panašiai, kaip aš ir tikėjausi. – Nusišluostęs durklą į kelnes jis atsisuko į bokštą ir jo apačioje užaugusias naujas gervuoges. – Kaip manai, ar kur nors netoliese sukiojasi jų ir daugiau?
– Ne. – Susikišęs kardą į makštį nusisukau nuo buvusio savo Žiemos rūmų brolio. – Jie suprato, kad miršta. Nebuvo jokios prasmės slėptis.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
