ir leidosi, tačiau ten laikai taip pat buvo gana neramūs, nes visos pabaisos, tūnančios tamsoje ir šešėliuose, galėjo nekliudomai siautėti po Niekadaniekada padangę.
Taigi buvo dar tamsu, kai mudu su Paku vėl leidomės į kelionę, sekdami paskui sidhių katiną į bekraštę Laukmiškio tankmę. Grimalkinas slinko tarp medžių tarsi virš žemės tvyrantis rūkas, pilkas ir beveik nematomas bespalvio kraštovaizdžio fone. Jis judėjo greitai ir tyliai, ėjo neatsigręždamas ir man pravertė visi medžiotojo įgūdžiai, kad suspėčiau paskui jį, nepamesčiau iš akių klaidžiame pomiškyje. Įtariau, jog jis sumanė mus išbandyti, o gal žaidžia kokį bjaurų katinišką žaidimą, subtiliai stengdamasis mūsų atsikratyti, tačiau visai nedingdamas iš regos lauko. Šiaip ar taip, Pakas mynė man ant kulnų, o aš neatsilikau nuo to nepagaunamo sidhių katino, jam nė karto nepavyko pasislėpti nuo mano žvilgsnio mums iriantis pavojingai giliai į Laukmiškį.
Šviesa pagaliau nutarė pasirodyti ir nesivargindamas mūsų perspėti Grimalkinas sustojo. Užšokęs ant šakos virš galvos jis kurį laiką tupėjo nejudėdamas, pastatęs ausis klausėsi prieš vėją ir judino ūsus. Aplink mus stūksantys didžiuliai išsiklaipę medžiai užstojo dangų, atrodė, kad pilki jų kamienai ir šakos gaubia mus tarsi milžiniškas tinklas arba narvas. Susivokiau, jog nepažįstu šios Laukmiškio dalies, nors nieko keista. Laukmiškis buvo milžiniškas, beribis ir nuolat keitėsi. Daugybės vietų niekada nebuvau matęs, į jas neįžengė mano koja net per begalę medžioklės metų.
– Ei, mes sustojome, – nusistebėjo Pakas atsiradęs už nugaros. Vėpsodamas man per petį jis tyliai prunkštelėjo. – Kas nutiko, katine? Ar pagaliau pasiklydai?
– Patylėk, Šaunusis Robinai. – Grimalkinas suglaudė ausis, bet į jį nė nežvilgtelėjo. – Kažkas ten yra, – pareiškė vikstelėjęs uodega. – Medžiai pikti. Čia yra tas, ko būti neturėtų. – Jis prisimerkė ir pritūpęs stryktelėjo nuo šakos.
Ir kaipmat pradingo.
Pažvelgęs į Paką susiraukiau.
– Man regis, verčiau išsiaiškinti, kas čia vyksta.
Šaunusis Robinas sukikeno.
– Būtų klaiki nuobodybė, jeigu nepakliūtume į kokią nors nenumatytą painiavą. – Išsitraukęs durklą jis pamojo man. – Tik paskui jus, jūsų didenybe.
Atsargiai slinkome tarp medžių atidžiai apžiūrinėdami pomiškį ir ieškodami ko nors įtartino. Man tyliai mostelėjus, Pakas atsitraukė ir nėrė tarp medžių į dešinę nuo manęs. Jeigu kas nors tyko pasaloje, verčiau mums nebūti kartu, kai užpuls.
Neilgai trukus ir mes pastebėjome ženklus, kad čia tikrai kažkas ne taip, kaip turi būti. Augalai buvo parudę ir nuvytę, oras trenkė rūdimis ir variu – tie kvapai kuteno gerklę, troškau užsidengti burną. Staiga prisiminiau sapną, košmarišką geležies fėjūnų pasaulį, ir dar stipriau sugniaužiau kardo rankeną.
– Manai, kad čia esama geležies fėjūnų? – sumurmėjo Pakas ir peilio galu bakstelėjo į susvilusį negyvą lapą. Nuo prisilietimo šis subyrėjo.
– Jeigu ir yra, – burbtelėjau, – tai greitai nebebus.
Pakas metė į mane žvilgsnį, neatrodė įtikintas.
– Nežinau, ledo berniuk. Dabar turėtume elgtis taikiai. Ką pasakytų Megana, jeigu nudobtume vieną iš jos valdinių?
– Megana karalienė. – Žengiau po sutręšusia šaka, nustumdamas ją šalin kardu. – Kaip ir visi kiti, ji žino, kokios yra taisyklės. Pagal įstatymą, nė vienas geležies fėjūnas neturi teisės įžengti į Laukmiškį be Vasaros arba Žiemos rūmų sutikimo. Jeigu kas nors tai išsiaiškintų, nuspręstų, kad sulaužyta sutartis, o blogiausiu atveju netgi palaikytų karo veiksmu. – Iškėliau kardą ir užsimojęs kirtau per pageltusių ir nudžiūvusių vijoklių, kurie atsidavė puvėsiais, kasas. – Jeigu čia yra koks geležies fėjūnas, geriau jau mums jį surasti nei Vasaros arba Žiemos rūmų žvalgams.
– Tikrai? O kas tada? Mandagiai paprašysime jo keliauti namo? O jeigu jis mūsų nepaklausys?
Abejingai pažvelgiau į jį.
Pakas krūptelėjo.
– Tiesa. – Jis atsiduso. – Pamiršau, su kuo kalbu. Ką gi, ledo berniuk, tada vesk pirmyn.
Brovėmės gilyn į mišką, sekdami džiūstančių augalų pėdsaku, kol miškas pradėjo retėti ir galiausiai atsivėrė siauras uolėtas tarpeklis. Čia medžiai buvo pajuodę ir negyvi, oras dvokė kažkokiais nuodais ir nešvara. Po akimirkos supratau kodėl.
Į medį atsirėmęs sėdėjo geležies riteris, jo šarvai spindėjo saulėje.
Stabtelėjau, o pirštai dar stipriau sugniaužė kardo rankeną. Turėjau sau priminti, kad riteriai mums jau nebe priešai, nes tarnauja Geležies karalienei ir laikosi tos pačios taikos sutarties kaip ir kiti rūmai. Be to, šis tikrai jau nebekėlė mums jokios grėsmės. Jo krūtinės šarvas buvo pradurtas, apačioje telkšojo tamsaus, aliejingo kraujo klanas. Smakras buvo bejėgiškai nusviręs ant krūtinės, tačiau mums priėjus riteris atsimerkė ir pakėlė galvą. Kraujas sruveno pro lūpų kamputį.
– Prince… Ašai? – Jis kelis kartus sumirksėjo, tarsi abejodamas savo paties akimis. – Ką jūs čia veikiate?
– To paties galėčiau paklausti tavęs. – Nesiartinau prie sužeisto kario, stovėjau per kelis metrus nuo jo, gniauždamas kardą. – Jūsiškiams draudžiama čia būti. Kodėl tu ne Geležies karalystėje ir negini savo karalienės?
– Karalienė. – Riteris išplėtė akis ir iškėlė ranką. – Jūs… jūs turite perspėti karalienę…
Dviem dideliais žingsniais prišokau prie riterio ir palinkau virš jo.
– Kas nutiko Meganai? – griežtai paklausiau. – Apie ką ją perspėti?
– Kai kas… bandė pasikėsinti į jos gyvybę, – sušnabždėjo riteris, o mano širdis suledėjo iš baimės ir įsiūčio. – Užpuolikai… įsmuko į pilį… ir mėgino prasibrauti prie karalienės. Mums pavyko priversti juos atsitraukti, sekėme paskui iki šios vietos, bet jų buvo daugiau… nei iš pradžių manėme. Jie išžudė visą mano būrį… – Riteris uždusęs nutilo ir stengėsi įkvėpti oro. Buvo aišku, kad tai paskutinės jo gyvenimo akimirkos, todėl atsiklaupiau norėdamas geriau jį girdėti, nekreipdamas dėmesio, jog atsidūrus taip arti geležies fėjūno mane pradėjo pykinti. – Turite… perspėti ją… – maldaudamas tarė jis dar kartą.
– Kur jie dabar? – tyliai paklausiau.
Riteris mostelėjo link kalvos, atgal į mišką.
– Jų stovykla… ant ežero kranto, – sušnabždėjo. – Šalia bokšto…
– Žinau tą vietą, – įsiterpė Pakas, kuris stovėjo už kelių žingsnių nuo geležies riterio. – Kadaise tame bokšte, menėje pačiame viršuje, gyveno moteris pašėlusiai ilgais plaukais, bet dabar ten tuščia.
– Prašau… – Mirštantis
