style="font-size:15px;"> – Tiesą sakant, turėjau.
– Meno galerijoje.
Jis žino? Na, suprantama. Jei ketini perpirkti kieno nors verslą, turi išsiaiškinti, ką gausi išleidęs pinigus. Jis tikrai patyrinėjo verslą… ir ją pačią. Tik ne itin kruopščiai, kitaip žinotų, kad ji sugrįžo visam laikui ir parduoti neketina.
Dantei nespėjus paslėpti išraiškos, Karenza akimirką pamatė, ką tas iš tiesų mano. Kad meno galerija – nieko rimto, tik lengvas darbelis išpaikintai mergiūkštei iš turtingos šeimos. Tą patį galvojo ir naujasis galerijos savininkas. Bet tai netiesa. Ji pakėlė smakrą:
– Visas verslas tvarkomas panašiai.
– Dabar tikrai taip būna.
Tai ne klausimas.
Jis tikrai mano, kad vadovauti Tonelių bendrovei ji nesugebės. Na, tada pačiu sunkiausiu būdu sužinos klydęs. Dar daugiau, ji ketina vadovauti puikiai.
– Nemanau, kad dar turime apie ką kalbėtis, pone Romanai. – Mergina atsistojo. – Dėkoju už vandenį. Gero ryto.
Ir išėjo iš kabineto aukštai iškėlusi galvą.
Antras skyrius
Gera namie. Grįžti į Neapolį po dešimties svetur praleistų metų. Vienerius praleido kelionėse, devynerius gyveno Londone. Malonu vėl apsistoti prie jūros, matyti uostą su plaukiojančiais mažučiais žvejų laiveliais ir jachtomis, miestą, kylantį nuo jūros į kalną.
Stulpas prie baltųjų uolų priešais Castel dell‘Ovo, kur įsimylėjėliai kabina spynas su išraižytais vardais, kiekvieną savaitę auga ir keičiasi tarsi ekspromtu kuriama skulptūra. Estrados pakyla Villa Comunale su nuostabaus kalto metalo karkasu, apvaliomis lempomis ir dryžuoto stiklo stogu. Saulė, leisdamasi už Iskijos salos, nudažo jūrą violetiniais, o dangų švelniais rožiniais atspalviais. Ir bauginantis Vezuvijaus ugnikalnis meta platų šešėlį.
Tik dabar, kai sugrįžo, Karena iš tiesų suprato, kaip visko pasiilgo. Ilgėjosi jūros oro, siaurų alėjų su vėliavomis ir skalbiniais, jai trūko tikros picos kvapo, o ne vietoj jų Londone parduodamo šlamšto.
Namai. Tik viskas ne taip kaip tada, kai buvo nerūpestinga paauglė. Dabar ji atsakinga už Tonelių bendrovę. Penktoji karta – šeštoji, jei jau labai tiksliai, – slegiama atsakomybės naštos.
Tą dieną Karenza skaičiavo ketvirtą kartą, bet sudėlioti skaičių nepavyko. Galvoje tvinkčiojo, todėl pasirėmė alkūnėmis į stalą ir pasidėjusi smakrą ant rankų trynė smilkinius pirštų galiukais – bandė palengvinti skausmą. Jau ėmė galvoti, kad Dantė Romanas teisus. Jai tikrai trūksta patirties. Bet iš ko rinktis?
Aišku, gali sugrįžti pas senelį ir prisipažinti neįveikianti sunkumų. Tik ar tai nereikštų, kad sviedžia šiam į veidą dosnią dovaną? Senelis ja taip pasitikėjo, kad leido perimti bendrovę ir vadovauti. Jam septyniasdešimt treji. Laikas mėgautis poilsiu, krapštinėtis sodelyje ir plepėti su draugais kavinėse, o ne kamuotis dėl pečius slegiančio verslo. Taip gyventų jau daugelį metų, jei Karenzos tėvai nebūtų žuvę per automobilio avariją.
Mergina atsiduso. Ne, grąžinti Tonelių bendrovę seneliui – prastas sumanymas. Prašyti Eimės patarimo irgi negali. Žinoma, buvusi viršininkė padėtų, bet Karenza žino, kad vargšė tik ką iškentė dar vieną chemoterapijos kursą. Dabar šitokios įtampos jai tikrai nereikia. Taigi ir į ją atsiremti nevalia. Dar yra Emilijas Mankusas – pasak senelio, jis kurį laiką vadovavo verslui, tačiau Karenza su šiuo vyru jaučiasi nejaukiai. Ir pati nežino, kodėl – jis visada mandagus, gal kiek globėjiškas, tačiau kažkodėl mergina su juo elgiasi atsargiai. Nenori prašyti jo pagalbos. Nuojauta sako, kad iš to nieko gero.
Niekas iš bendraamžių draugų verslui nevadovauja, todėl su jais nepasitarsi.
Lieka…
Karenza atsiduso. Nieko.
Jūs neturite patirties, o verslas – tikra prapultis.
Dėl to Dantė Romanas teisus.
Reikia jį apversti aukštyn kojomis.
Neklysta jis ir dėl šito.
O aš tam turiu ir žinių, ir darbuotojų.
Protingiausia buvo atsakyti taip. Tik pardavusi nuviltų senelį. Nutrauktų giminės tradiciją. Paskutinė Tonelių karta parduoda verslą. Kaip ji galėtų?
Nebent…
Karenza kreivai šyptelėjo. Ne, tai beprotiška. Jis tikrai nesutiktų.
Iš kur žinai, jei neklausei? – pyptelėjo silpnas balselis galvoje.
Galbūt, bet ar jis tikrai toks šaunus, kokiu dedasi? Ar galėtų padėti jai prikelti bendrovę?
Mergina nustūmė popierius į šalį ir prisitraukė nešiojamąjį kompiuterį norėdama panaršyti internete apie jį. Apie Dantę Romaną. Keista, nėra paparacų užfiksuotų jo akimirkų su gražuolėmis. Taip pat ir su vyrais – beje, jos tyrimas homoseksualumo klausimu buvo labai kruopštus. Sprendžiant iš to, kaip Dantė vakar žiūrėjo iš kitapus stalo, susižavėjimo skambtelėjimas, kurį Karenza vakar pajuto, abipusis. Ir apie skandalingas skyrybas jokių istorijų. Hmm. Regis, Dantė Romanas vengia santykių ir visą dėmesį skiria verslui.
Tokiu atveju šis vyras atsidavęs darbui.
Paskaitinėjo verslo puslapiuose. Labai atsidavęs darbui, – pasitaisė Karenza. Vos sulaukęs trisdešimties turi šešių restoranų tinklą – labai įspūdinga, nes kilęs iš niekur. Dar kiek pasikapsčiusi atrado nemažą sąrašą įmonių, kurias jis nupirko ir prikėlė. Dabar verslo pasaulyje sklando gandas, kad siekia franšizės savo restoranams. Apie tai Karenza menkai išmano, bet greičiausiai jis siekia tapti nacionaliniu ar net tarptautiniu verslininku – taigi Dantė Romanas vis tiek bus per daug užsiėmęs su kuo nors susitikinėti.
Karenza nelabai domisi jo meilės reikalais. Visai ne.
Nė nebandys pasinaudoti abipusiu potraukiu. Dabar Karenza nenori su niekuo susipainioti.
Visą dėmesį nori skirti šeimos verslui – nujaučia, kad gali būti naudinga. Atgavo savigarbą. Bet gal dėl tų franšizės reikalų Dantė Romanas bus per daug užsiėmęs ir negalės jai padėti? O jei ir turėtų laiko, ar panorės būti jos mokytoju, pagelbėti suvaldyti verslą?
Rizikinga, Karenza tai žino, bet tikrai nėra iš ko rinktis. O sužinoti, ar jis norės padėti, yra tik vienas būdas.
Jis įnikęs į darbus, tad būtų galima spėti, kad vis dar ras jį kabinete. Virpančia ranka Karenza surinko numerį.
– Nagi, Kaz, nebūk tokia lepšė, – subarė save ir paspaudė paskutinį skaitmenį.
Bet sulig kiekvienu telefono čirškesiu nerimas augo. O gal ji klysta? Gal jo ten nėra? Gal reikėjo paprasčiausiai pasi…
– Dantė. – Jo balsas buvo aiškus, o jos galva staiga ištuštėjo. – Klausau.
