susiraukė:
– Ką?
– Padėk koją ant stalo, – pakartojo Dantė.
Nenumanydama, ką jis rezga, mergina padarė kaip liepiama.
– Pažiūrėk į savo batelius. Aukščiausios klasės dizainerio etiketė. Kainuotų maždaug tiek, kiek jūsų darbuotojai uždirba per mėnesį, – jis kalbėjo ramiai. – Tai ir dabar tvirtinsi, kad ne princesė?
Kai taip pažiūri – nekaip atrodo. Karenza nukėlė koją nuo stalo.
– Anglijoje turėjau darbą, – paaiškino, nors suprato, kad ginasi.
– Aha.
Vadinasi, jis tikrai mano, kad tai tebuvo sinekūra2.
– Ne tik lakavau nagus ir klapsėjau blakstienomis. Buvau Eimės sekretorė. Viską organizavau. Žinau, kaip veikia mažmeninė prekyba.
– Gal meno dirbinių, bet ne maisto. Visiškai kita pirkėjų bazė, – pareiškė Dantė.
– Klausykite, juk pripažinau, kad man reikia pagalbos. Ko dar tikitės?
– Kad pasirinksi lengviausią kelią. Parduosi man verslą.
Karenza papurtė galvą.
– Negaliu.
– Kodėl?
– Nes esu penktoji Tonelių karta. Ant mano pečių visa atsakomybė. – Mergina sunkiai nurijo seiles. – Spėju, būčiau šeštoji karta. O jei tėvai būtų gyvi, gal turėčiau brolį ar seserį, kurie dalytųsi verslo naštą. – Mergina sudrebėjo. – Tik praeities nepakeisi, todėl nėra prasmės apie ją galvoti. Tenka tiesiog gyventi toliau.
Dantė pažvelgė į Karenzą. Ji neparduoda, nes šis verslas ilgus metus buvo šeimos dalis. Vadinasi, ji vis dėlto ištikima šeimai. Per pastaruosius dešimt metų vos keletą kartų buvo grįžusi į Italiją, todėl Dantė manė, kad palikusi senelius mergina džiaugėsi laimingu gyvenimu ir vakarėliais Londone. O pernai visai nuriedėjo nuo bėgių.
Bet gal Karenza Toneli atvertė naują puslapį. Gal ji ne visai tokia, kaip Dantei atrodė. Ir jei ji tikrai nori prikelti verslą, geriausia, ką gali padaryti, – paprašyti, kad kas nors pamokytų.
Pasirinko jį. Ironiška, juk Dantė ketino ją nupirkti.
Galėtų atsisakyti, bet yra skolingas Džinui. Prieš daugelį metų senukas suteikė jam progą. Davė puikų patarimą, išmokė to, kas labai pravertė versle. Tai Dantės šansas atsilyginti: padėti Džino vaikaitei ir pasirūpinti, kad gelati3 verslas nenugrimztų.
Tai niekaip nesusiję su tuo, kad Karenzos mėlynos akys pačios gražiausios, kokias jam yra tekę matyti. Arba kad lengva įsivaizduoti nuostabias šviesias garbanas, išdrikusias ant savo pagalvės, pražiotas lūpas ir jam prisilietus išsirietusį iš malonumo kūną.
– Gerai, – staiga metė Dantė.
Karenza sumirksėjo.
– Kas?
Jis išpūtė akis.
– Susikaupk, Princese.
Tikrai nevadins šios merginos panele Toneli, juolab jei bus jos patarėjas. Bet ir vardu nevadins: per daug intymu. Šitaip išlaikys padorų atstumą. Gal pavyks sutramdyti gašlias mintis. Jis įpratęs save valdyti ir šiek tiek nervinosi, kad Karenza Toneli šitaip jį veikė. Dantė nusikratė nereikalingo susižavėjimo. Tai verslas.
– Sakiau gerai. Būsiu tavo patarėjas.
Karenza lengviau atsikvėpė.
– Dėkoju. Bet apie užmokestį kalbėjau rimtai. Nesitikiu, kad padėsite veltui. Juk prašau jūsų laiko.
– Pinigų nereikia. Aš tik pamokysiu, kiek galėsiu, bet dirbsi tu, o ne aš.
– Ačiū. Esu labai dėkinga. – Karenza atsisėdo tiesiai. – Nuo ko pradėsime?
– Gali pradėti, – tarė jis, – nuo senamadiškų drabužių.
Iš Dantės veido Karenza suprato, kad šito pasakyti jis tikrai nenorėjo. Tai nejaugi ne jos vienos galvoje visokie paveikslai kyla?
Kambarys staiga tapo gerokai per ankštas… atrodė, kad ir deguonį kažkas visiškai išsiurbė.
– Kuo prastas mano dalykinis kostiumėlis? – ji beveik sukuždėjo.
– Niekuo. Švarkelis ir sijonas tinkami. – Vyro skruostai raustelėjo.
Tai kas jam trukdo? Palaidinukė? Bateliai? – širdo Karenza. Jei tebebūtų tokia kaip pernai, daug nesvarstytų: nusimestų švarkelį, nustypčiotų į jo pusę ir paerzintų. Iš veido matė, kad jis mano tokias moteris pažįstąs. Ko gero, pasidomėjęs sočiai purvo iškasė. Nėra ko stebėtis, kad rimtai į ją nežiūri. Na, pažaiskime, pone Romanai, tada parodysiu, kaip klystate, – abejingai jus atstumsiu.
Mergina atsistojo. Nusivilko švarkelį ir padėjo ant kėdės atlošo.
– Ar čia bėda?
Ji timptelėjo spagečių plonumo petnešėles.
Jo akys pasidarė tamsios kaip naktis.
– Žaidi su ugnimi, Princese.
– Pats pradėjote, – atkirto Karenza. – Tai kuo netinka mano palaidinė?
Jis sunkiai nurijo seiles.
– Manęs klausi?
– Juk užkliuvo jums.
Jis persibraukė ranka plaukus.
– Gerai. Jei nori žinoti, ji… blaško.
Kaip ir jis. Ypač šį vakarą, kai ant skruostų vos pastebimi šereliai – Karenzai norisi paliesti. Sužinoti, koks pojūtis.
– Kodėl blaško?
– Ar ne aš turėčiau klausinėti?
– Kodėl blaško? – ji pakartojo.
– Nes tas drabužėlis sukurtas taip, kad vyras galvotų, ar po juo ką nors vilki.
Jo akyse suspindo iššūkis.
Karštas. Nepadorus. Karenza matė, kaip stipriai Dantė jos geidžia. Gerai, vadinasi, potraukis abipusis. Tačiau ji išlaikys blaivią galvą. Dar truputį jį paspaus. Karenza gūžtelėjo:
– Yra tik vienas būdas sužinoti.
Dantė kvėpavo tankiai, paviršutiniškai.
