Žavios melagystės. Emilie Richards

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Žavios melagystės - Emilie Richards страница 13

Žavios melagystės - Emilie Richards Šilkas

Скачать книгу

kad nenorėsime miegoti apačioje. Šiąnakt aš savo patiesalą išsiskleisiu čia, kartu su visa įgula. Atsiras vietos ir tau, jei nori pamiegoti.

      – Miegoti čia, su galvažudžiais? Kai Chuanas miega kajutėje?

      Chuanas Fernandesas buvo „Odisėjo" naras, neabejotinai svarbiausias žmogus laive. Jis atkeliavo į Australiją iš Manilos ir, nors nebuvo geriausias naras Brūme, jo rezultatai – ne viena tona perlų kriauklių – puikūs.

      – Tai pirmyn, užimk ir antrą gultą kajutėje, – pasiūlė Tomas. – Man bus gerai ir čia, gryname ore.

      Arčerio veidas nusigiedrijo.

      – Jeigu tos vietos neužims vienas iš mūsų, tai padarys kas nors mažiau vertas. Šiaip ar taip, būtent mes atidarinėjame kriaukles.

      Prieš du rytus, prieš pat išplaukiant, Džonas Gartas jiems trumpai papasakojo apie gyvenimą laive. Kaip ir kiti „perlų kapitonai", jis stengėsi samdyti kuo skirtingesnius įgulos narius. Taigi liugeryje buvo naras iš Manilos, vairininkas iš Kopango, kinas virėjas, du stiprūs jauni vaikinukai iš Malaizijos, pumpuojantys orą, kai Chuanas būdavo po vandeniu, ir senas jūreivis japonas, kuris daug metų nardydamas beveik apkurto ir apako viena akimi.

      Nors visi komandos nariai buvo daug metų išdirbę perlų ieškančiuose laivuose, kai reikėdavo priimti sprendimus, Tomas su Arčeriu – naujokai – tapdavo svarbiausi.

      – Kaip manai, koks jausmas būti po vandeniu? – paklausė Tomas. – Chuanas juk laimingas šunsnukis, ar ne?

      – Laimingas? Ar įsižiūrėjai į Tošiharą? Štai kas žmogui atsitinka benardant. Nežinau, kodėl Gartas paėmė jį į šį laivą. Jis nieko negirdi. Vos mato. Klumpa ir griūna kaskart, kai tik kas nors pasipainioja po kojomis.

      – Jis čia, nes buvo Džono naras pirmojoje jo kelionėje, ir šis jaučiasi atsakingas.

      – Kapitonas – nekoks verslininkas, ar ne?

      – Tu pasielgtum taip pat. – Tomas pametė iš akių vandens fontanėlį ir dabar svarstė, kur nuplaukė banginis. – Žinau, kad ten apačioje pavojinga, bet mielai surizikuočiau.

      – Tai paprašyk Chuano. Gal jis leis tau užimti jo vietą, – taip taręs Arčeris nuėjo paieškoti, kuo dar galėtų užsiimti.

      Chuanas pakilo iš triumo. Jis išdidžiai žingsniavo, kaip visuomet siūbuodamas į šalis, lyg ruoštųsi ilgoms valandoms, kurias turės praleisti vandenyno dugne. Išplaukus iš Brūmo, netrukus jis savo kelnes ir marškinius pakeitė į praktiškesnį sarongą. Vienintelis jo papuošalas buvo po kaklu kabantis auksinis kryželis.

      – Į ką ten taip žiūri?

      Tomas jau spėjo pamėgti Chuaną – labai religingą žmogų, kuris savo kajutėje buvo pasistatęs altorių Mergelei Marijai.

      – Į amžinybę.

      – Daug vyrų čia regėti amžinybę.

      – Papasakok, kaip ten, apačioje?

      Chuanas buvo vidutinio ūgio, tamsios odos, su trumpais, blizgančiais ir glotniais kaip audinės kailiukas plaukais ir ilgų blakstienų aprėmintomis apatiškomis akimis, geriančiomis į save viską aplinkui. Dabar jo akys tapo svajingos.

      – Apačioje ne taip vieniša kaip čia. Daug žuvų. Daug draugų. Čia, viršuje, vis ieškai ko nors, bet nieko nerandi. Viršuje aš galvoju apie namus, o ten, apačioje, telieka mintys apie kriaukles.

      Chuanas nuėjo sau.

      Nuo tada, kai juodu suArčeriu paliko Jungtines Valstijas, Tomas beveik neprisimindavo namų. Nuolat rašė tėvams, bet pats per tuos metus, kai buvo išvykęs, gavo tik vieną laišką. Tėvas reikalavo, kad jis tuojau pat grįžtų, kitaip praras palikimą.

      Tomas, priešingai nei tėvas, niekada nesižavėjo turtais. Dabar jautėsi laimingesnis nei tada, kai buvo didžiųjų Kalifornijos turtų paveldėtojas. Kad išgyventų, jam reikėjo visai nedaug, tad negalėjo sugalvoti priežasties, kodėl tai turėtų pasikeisti. Van Neso alėjoje stovintys rūmai, kuriuos jo tėvai vadino namais, Tomui priminė kalėjimą, o elegantiškos jaunos paveldėtojos, siekusios jo dėmesio, dažniausiai pasirodydavo esančios nuobodžios ir paviršutiniškos.

      Tomas pagalvojo apie moterį, kuri nebuvo nei nuobodi, nei paviršutiniška. Šiuo metu, kai jis žvelgia į horizontą, toji moteris greičiausiai ruošiasi iškeliauti į Kinijos kaimelį ir ištekėti.

      Jis pamėgino garsiai ištarti jos vardą.

      – Lian.

      Tomas ir pats stebėjosi, kad jį taip sudomino jauna kinų moteris. Jis tematė ją du kartus. Antrąjį sykį – tą rytą, kai nuėjo pasiimti skalbinių – ją atidžiai stebėjo tėvas, Sing Čungas. Įdubusiomis akimis senis su plona kasa konvulsiškai drebėjo įsitaisęs ant kėdės tolimajame skalbyklos kampe.

      Per antrąjį susitikimą Lian jam pasirodė dar gražesnė: kruopščiai išlyginta tunika, nuo karščio neišraudusiu veidu. Ji buvo dramblio kaulo smeigtuku prismeigusi plaukus aukštai ant pakaušio, bet Tomui trūko tos gundančios ilgos kasos, nusvirusios ant krūtinės.

      – Turbūt nuėjai vėlai miegoti, kol sutvarkei mūsų drabužius? – paklausė jis pasisveikinęs.

      Ji nepakėlė akių.

      – Nebuvo sunku.

      Jis pritildė balsą, kad neišgirstų jos tėvas:

      – Esu tikras, kad buvo. Ačiū.

      Ji linktelėjo, vis dar vengdama jo žvilgsnio.

      – Atrodo, tavo tėvas labai serga.

      – Šiandien jis atsisakė ilsėtis.

      Iš kampo, kuriame tūnojo senis, atsklido žodžių pliūpsnis gergždžiančia Kantono tarme ir mergina nuraudo.

      – Turiu paimti iš jūsų pinigus, – tarė ji ir pasakė kainą, dėl kurios jie buvo sutarę.

      Tomas neskubėdamas ieškojo monetų.

      – Aš šį rytą išvykstu. Kai grįšiu, tu tikriausiai jau būsi išvykusi. Ar gali bent pasakyti savo vardą, kad žinočiau, kaip šaukti tave mintyse?

      Ji prakalbo kone pašnibždomis:

      – Kodėl nori apie mane galvoti?

      Jis negalėjo paaiškinti, nes ir pats nežinojo atsakymo.

      – Aš vardu Tomas. Tomas Robsonas.

      Mergina dvejojo.

      Tomas išvertė kišenę, lyg vis dar ieškotų monetų, nors delne jau gniaužė reikalingą pinigų sumą.

      Ji žvilgtelėjo į jį ir vėl nusuko akis.

      – Lian.

      – Lian.

      – Išvertus į anglų

Скачать книгу