kad taptų tikra dama? Ar ji myli šį miestą su jo aitriais kvapais, egzotiškais vaizdais ir barbariškais gyventojais? Ar atsisakytų išvykti, kad ir kaip būtų gundoma?
Lyg Arčeris savo mintimis būtų iššaukęs viziją, vakarinėje namo dalyje veranda grakščiai perėjo moteris, vilkinti naktiniais marškiniais. Per plonas langų užuolaidas jis matė, kaip tyliai ir lengvai ji juda verandos turėklų link. Moteris pakėlė audiniu užtrauktą rėmą ir stovėjo, žvelgdama į sodą.
Arčeris sulaikė kvapą, nebūdamas tikras, ar ji gali jį matyti. Akimirką išsigando, kad susidurs su Sebastiano Somerseto žmonos žvilgsniu, bet ši moteris buvo jauna ir liekna, per petį sviro auksinių plaukų kasa, o balti naktiniai marškiniai ir chalatas slėpė švelniai apvalią figūrą. Veido Arčeris aiškiai neįžiūrėjo, bet ir to, ką matė, pakako, kad suprastų, kokie išraiškingi ir taisyklingi jos bruožai. Moteris atsirėmė į verandos koloną ir sukryžiavo rankas.
Saulė kilo aukštyn ir sulig kiekviena akimirka dangus švito. Paukščiai, kaip ir visa kita šiame pagoniškame mieste, pernelyg rėžė akį. Dabar vienas jų nutūpė į medį tiesiai Arčeriui virš galvos. Visomis vaivorykštės spalvomis mirgantis paukštis pratrūko čiulbėti, lyg tikėdamasis sulaukti atsakymo.
Išgirdusi triukšmą, moteris atsisuko ir pamatė ne vien paukštį. Ji palinko į priekį, plaukai nuvilnijo per turėklus kaip Auksaplaukės, viliojančios mylimąjį. Arčeris žengė iš medžio šešėlio ir pakėlė ranką sveikindamasis. Moteris priėjo prie laiptų ir sustojo viršuje.
– Ar aš jus pažįstu? – prakalbo ji tyliu balsu.
Nors Arčeris stovėjo gana toli, ją išgirdo.
– Dar ne, – suskubo atsakyti ir nutaisė savo geriausią valiūkišką šypsenėlę.
– Tikrai? O kodėl tai turėtų pasikeisti?
– Nes jūs už manęs ištekėsite.
Jo įžūlumas moters, atrodė, nesutrikdė.
– Taip manote?
– Aš taip nusprendžiau.
– Kodėl gi?
Pavojingiausiomis gyvenimo akimirkomis Arčerio intuicija tapdavo kaip niekad aštri. Tas šeštasis jausmas padėjo išgelbėti Tomą Kuboje. Dabar Arčeris pajuto, kad Viola Somerset – grėsminga moteris ir, jei nori laimėti, geriau sakyti tiesą. Ji nebuvo drovi mergelė, laukianti atsidavimo, kurio nepajėgus suteikti joks vyras. Ši moteris nepabijotų veltis į intrigas, kad tik gautų tai, ko trokšta. Arčeris jautė, jog tereikia sužinoti jos slapčiausią troškimą.
– Ištekėsite už manęs, nes mudu vienodi, – galiausiai pasakė jis. – Aš noriu, kad suteiktumėte man malonumų lovoje, turtingą uošvį ir pagimdytumėte stiprių sūnų. Jūs norite manęs, nes mainais iš manęs gausite tai, ko labiausiai trokštate.
– O tai yra?..
– Atleiskite, princese, bet šito aš dar neišsiaiškinau.
– Tai iš kur žinote, kad galėsite man tai duoti?
– Jei negalėsiu, mirsiu mėgindamas.
Ji skambiai nusijuokė.
– Aš noriu palikti Brūmą ir niekada čia nebegrįžti. Ar įvykdysite šį mano norą?
– Tą pačią akimirką, kai tik galėsiu tai padaryti. Aš trokštu to paties.
– Aš noriu ištekėti už vyro, kuris turėtų ūkį. Noriu valdyti fermą, o ne vyrą. Ar turite ūkį?
– Nedaug ką teturiu, bet tai pasikeis. Jau greitai.
– Tikrai? – tylesniu balsu paklausė ji. – Grįžkit, jei taip kada nors nutiks. – Moteris kilstelėjo smakrą ir, suėmusi naktinių marškinių kraštą, patraukė durų link.
– Princese?
Ji pasuko galvą ir nuvėrė Arčerį lediniu žvilgsniu.
– Mano vardas Arčeris Liuelinas. Galite siuvinėti nosinaites kraičiui, kol būsiu išplaukęs į jūrą.
– O mano vardas Viola Somerset. Galite svajoti apie mane iki tos dienos, kai jus palaidos keturiasdešimt sieksnių [1 jūros sieksnis = 1,8 m (vert.)] po vandeniu.
Violai uždarant paskui save duris Arčeris juokėsi.
4
– Banginis blogas. Tu-aš nepaplauksim ilgai perlų vieta.
Bernardas, „Odisėjo" vairininkas, stambaus sudėjimo kopangietis iš Vakarų Timoro, filosofiškai papurtė galvą ir nužingsniavo prie vairalazdės plukdyti nediduką liugerį toliau nuo vandens fontano, trykštančio tarp bangų priešais juos. Tomas liko kur buvęs ir žvelgė į nepaneigiamą įrodymą, kad jūroje jie – ne vieni.
– Jeigu ne viena, tai visa kita kartu, – tarė Arčeris, priėjęs prie Tomo. Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės kaip sultonas, duodantis nurodymus savo dvaro budeliui. Bernardas ir dar du įgulos nariai pakeitė kursą ir laivas sugirgždėjo.
„Odisėjo" burėms pasigavus vėją, Tomas tylomis nusisuko pasižiūrėti į tolstantį vandens fontaną. Jie buvo jau gerokai atsiplėšę nuo jais nesidominčio banginio, kai liugeris vėl pakeitė kursą ir pasuko į kriauklių rinkimo vietą. Įgula, kurią sudarė įvairių tautybių – nuo japonų iki Malaizijos gyventojų – vyrai, tiksliai žinojo, ko iš jos tikimasi. Visi jūreiviai greitai ir tyliai dirbo savo darbus, apsikeisdami vienu kitu žodžiu tik tada, kai to reikėdavo.
– Ar esi kada matęs tiek banditų ir galvažudžių vienoje vietoje?
Tomas palinko prie Arčerio. Jis į margaspalvę įgulą žvelgė kaip į nuotykį.
– Šie banditai ir galvažudžiai gali mums padėti arba mus pražudyti, – pasakė jis tyliai, kad niekas kitas neišgirstų. – Geriau būtų su jais sutarti, ar taip nemanai?
Arčeris tęsė, lyg nebūtų išgirdęs Tomo žodžių:
– O ką tu manai apie Bernardą? Vakar jis susiginčijo su Achmedu ir viena ranka pakėlė tą tipą tris pėdas nuo denio. Atmink mano žodžius: jis papjaus mus miegančius, jei tik kiti įgulos nariai pritars. Tiesa, nė vienas jų nekalba angliškai taip gerai, kad sukeltų maištą.
Tomui atrodė, jog įgula pakankamai gerai susikalba savo žargonu, kad nuveiktų ką nors bjauraus. Bet, priešingai nei Arčeris, abejojo, kad tai jiems rūpėtų.
– Ar praėjusią naktį bent kiek pamiegojai?
– Nebuvau nė akių sumerkęs.
Tomas nenustebo. Dieną liugeryje buvo gana patogu, bet naktį laivo triumas tapdavo žaidimų aikštele tūkstančiui sparnuotų tarakonų, kurie misdavo austrių kremzlėmis ir – dėl įvairovės – įgulos narių kojų nagais bei nuospaudomis. Kiekvieną naktį nuo tada, kai įlipo į laivą, Tomas juto jo oda lakstančias tarakonų kojas ir plazdančius sparnus. Negana to,
