rasti skalbyklą, kuri grąžintų jų drabužius iki ryto. Tuomet juodu galėtų grįžti į viešbutį ir pasimėgauti pigiu, bet sočiu maistu. Džonas įspėjo juos, kad įlipę į „Odisėją" nesitikėtų nieko geresnio nei ryžiai ir žuvis.
– Štai ir skalbykla, kurią rekomendavo Džonas, – Tomas parodė pirštu ženklą kvartalo gale. – „Sing Čungas".
Kinų kvartalas, kai kurių vadinamas japonų kvartalu, buvo tuzino azijiečių namai su daugybe įvairių socialinių klubų ir verslų, bet čia, kaip ir kitose pasaulio vietose, būtent kinai labiausiai ištobulino ir pardavinėjo paklausius savo įgūdžius, atsivežtus iš gimtosios šalies. Kinai skalbdavo ir lygindavo uniformas bei kitus drabužius tų „perlų kapitonų", kurie neišgalėdavo siųsti skalbinių į Singapūrą.
– Manai, tie vargšai šunsnukiai dirba visą naktį? Ar jiems nereikia miegoti kaip tau ir man? – paklausė Arčeris.
– Jie tokie pat kaip bet kuris kitas žmogus. Daro, ką gali ir kiek gali, kad išgyventų.
– Aš nestovėčiau prie verdančio katilo šitokiame karštyje.
– Stovėtum, jeigu tik taip galėtum išlaikyti savo žmoną ir vaikus.
Arčeris nušvito nugalėtojo šypsena.
– Ketinu vesti moterį, kuri galėtų išlaikyti mane.
– Esu tikras, kad Brūme rastum tokių bent tuziną. Jeigu apskritai čia yra tuzinas moterų.
– Nepasiliksiu šitoje pragaro skylėje tiek ilgai, kad ką nors rasčiau, išskyrus perlų. Greitai susikrausiu turtus ir trauksiu į Viktoriją. Nusipirksiu namą, įsikursiu ir auginsiu galvijus. Tik tiek žinau. O kai mirsiu, savo sūnums paliksiu karalystę.
Tomas suprato, iš kur kilo tokie draugo siekiai. Arčeris buvo vienintelis vaikas imigrantų, kurie atkeliavo į Teksasą turėdami svajonių. Jo tėvas po metų metus trukusių vargų atsidūrė kalėjime ir ten mirė. Skurstanti ligota motina buvo priversta mažą sūnelį atiduoti į našlaičių prieglaudą. Likusius vaikystės metus Arčeris praleido vietos mero rančoje kaip nemokamas darbininkas.
Tomas paplekšnojo jam per nugarą.
– Atsikratykime skalbinių, tada galėsi pasistiprinti, kad turėtum jėgų tai karalystei kurti.
Jiems einant pro duris, Arčeris juokėsi.
Patalpa buvo tamsi ir ankšta, joje tvyrojo kone nepakeliamas karštis. Tomas pagalvojo, kad skalbiniai, matyt, virinami patalpos gale, už užuolaidos – tai temperatūrą skalbykloje didino dešimčia laipsnių. Šviesa sklido tik pro durų angą jiems už nugarų. Kai akys truputį apsiprato prie tamsos, Tomas pamatė liekną figūrą prie žemo staliuko. Paaiškėjo, kad tai jauna moteris subtiliu širdelės formos veidu. Jos akys buvo kukliai nudelbtos į stalą priešais.
Arčeris skubėjo grįžti į viešbutį, todėl nedvejodamas žengtelėjo pirmyn ir numetė savo ryšulį ant stalo.
– Turime viską atgauti rytoj ryte. Anksti. Ar galėsite iki to laiko išskalbti?
Tomas prisiartino prie jo. Mergina neatsakė.
– Galbūt ji nekalba angliškai, – tyliai pratarė Tomas.
– Aš labai gerai kalbu angliškai, – atsiliepė mergina, vis dar nepakeldama akių. Jos balsas buvo melodingas ir, nors žodžius tarė su akcentu, jie buvo aiškūs.
Arčeris patrepsėjo koja.
– Nenoriu nesusipratimų. Jeigu juos priimsite, tai tegul būna išskalbti laiku.
– Klausyk, grįžk į viešbutį, – įsiterpė Tomas. – Aš čia viskuo pasirūpinsiu. Užsakyk ką nors mums abiem, prisidėsiu prie tavęs po kelių minučių.
– Kinų kvartale pilna kitų skalbyklų, – įspėjo Arčeris, traukdamas durų link.
Tomas palaukė, kol draugas išėjo, ir kreipėsi į merginą:
– Jis skuba pavalgyti. Nenorėjo būti nemandagus.
– O jūs neskubate?
Tomas tikrai neskubėjo. Nuo tada, kai atvyko į Australiją, matė labai nedaug gražių moterų. Buvo tikras, kad jų čia nemažai, bet jos negyveno tose vietose, kurias australai vadino „stotimis", kaip negyveno ir aukso kasyklose. O Brūme – beveik vieni vyrai.
Ši jauna moteris ilgais juodais plaukais, lygia dramblio kaulo spalvos oda ir plunksniškomis blakstienomis galėjo varžytis su bet kuria iš Tomo matytų gražuolių. Nors prakaitas smulkiais lašeliais buvo nusėjęs jos kaktą ir palikęs dėmes ant drabužių.
Tomas padėjo savo ryšulį ant stalo šalia Arčerio skalbinių.
– Neprašytume išskalbti taip greitai, bet mus tik ką nusamdė dirbti liugeryje, ryte išplaukiame. Mums tai paskutinė proga turėti švarių drabužių. Tiesa, tokie jie bus neilgai.
Jis nusišypsojo, tikėdamasis, kad mergina pakels akis. Ji taip ir padarė, žvilgsnis buvo stebėtinai atviras.
– Išskalbsiu šįvakar.
– Tu labai maloni. – Nors kambarėlyje buvo labai karšta, Tomas norėjo pasilikti ir žiūrėti į ją. Prisiminė kaip reta gražias kinų moteris, kurias buvo matęs vaikystėje: pirklių žmonas siuvinėtais drabužiais ir puošniais šventiškais galvos apdangalais, tarnaites pilkomis tunikomis ir kelnėmis. Ši moteris vilkėjo panašiai – juoda medvilnine tunika su plonyte siuvinėta linija, juosiančia aukštą apykaklę. Ant peties kaip savitas akcentas nusvirusi šilkinė kasa, taip ryškiai kontrastuojanti su oda, darė merginą dar mielesnę.
Ji, regis, taip pat neskubėjo. Galbūt džiaugėsi galimybe pasitraukti nuo skalbimo kubilų, kunkuliuojančių patalpos gale.
– Jūs nevietinis?
Tomas apsidžiaugė, išgirdęs klausimą.
– Ne, iš Kalifornijos. O tu? Ar visuomet čia gyvenai?
– Ne, atvykau iš Kinijos. Prieš dešimt metų.
– Aš ilgiuosi Kalifornijos. Ar tu ilgiesi Kinijos?
– Aš greitai grįšiu ten ir ištekėsiu už vyro iš savo kaimo.
Jis pajuto absurdiškai dilgtelint nusivylimą.
– Jis bus laimingas vyrukas. – Merginos skruostai nukaito ir Tomas suprato peržengęs svarbias juodu skiriančias ribas. – Atsiprašau.
– Galbūt taip kalbama Kalifornijoje, – tarė ji ir ėmėsi atrišti Arčerio ryšulį.
Kadangi Tomas jau buvo įžengęs į uždraustą teritoriją, leido sau šiek tiek daugiau:
– Ne, Kalifornijoje paklausčiau: „Ar tikrai nori keliauti visą tą kelią namo į Kiniją, kai galėtum likti čia ir ištekėti už manęs?"
Mergina dar tirščiau nuraudo, bet droviai nusišypsojo.
– Tėvas
