tikras, kad draugas neprieštaraus, – pasakė Tomas.
– Tiek pat už jūsiškius.
– Bet tu nė nesuskaičiavai maniškių. Jų gali būti daugiau.
– Tiek pat arba mažiau.
Buvo akivaizdu, kad ji nenori kraustyti Tomo drabužių jo akivaizdoje. Jis nusišypsojo sutikdamas.
– Ar sumokėti dabar?
Mergina vėl pakėlė akis. Jos antakiai buvo dailiai išlenkti, gražios akys tamsios, bet Tomą patraukė jose atsispindintis protas.
– Galėsite sumokėti, kai grįšite rytoj.
– Ar čia būsi tu? Ar tavo tėvas?
Ji papurtė galvą, lyg sakydama, kad nežino.
Tomas pamanė, kad tikėtis, jog jos tėvas nepasveiks, yra žema.
– Ar dar būsi čia, kai baigsis sezonas? Ar būsi iškeliavusi į Kiniją?
– Jeigu mano tėvas sirgs, liksiu ir juo rūpinsiuosi.
– Tau tikriausiai bus gaila atidėti vestuves.
Kaip jis ir tikėjosi, mergina neatsakė.
– Aš vis sakau tai, ko neturėčiau, – pasakė Tomas. – Atsiprašau.
– Vyras, už kurio turėsiu tekėti, yra senas, jau turi dvi žmonas.
Mintis, kad ši jauna moteris – jau nebe mergaitė – turi tekėti už senio, nuliūdino Tomą. Netgi daugiau – jis nenorėjo, kad ji tekėtų už vyro, kurio žmonos elgtųsi su ja kaip su savo verge. Tomas nesuprato kinų papročių, bet jautė, kad ši miela jauna moteris nusipelno geresnio gyvenimo.
– Dabar prašau išeiti. Grįžkite rytoj. – Tomui nespėjus nieko atsakyti, ji susirinko drabužius ir dingo už nublukusių užuolaidų skalbyklos gale.
Tomas žvelgė jai paskui, kol užuolaidos nustojo siūbavusios ir karštis galiausiai išginė jį laukan.
3
Arčeris užsakė vakarienę sau ir Tomui, paskui susirado staliuką kampe, prie kurio galėjo sėdėti nugara į sieną. „Elnių įlankos" viešbutis pagal miesto standartus buvo primityvus, bet vis vien kur kas geresnis nei pensionas, kuriame juodu su Tomu sutiko Džoną Gartą.
Čia Arčeris aplinkui matė į save panašių žmonių, nors jų ir nebuvo daug. Kai kurie restorane sėdintys vyrai vilkėjo chaki spalvos švarkais ir dulkėtomis moleskininėmis kelnėmis, kiti buvo apsirengę oficialiais baltais drabužiais. Visi šnekučiavosi tarpusavyje ir gėrė su bičiuliais. Kai Arčeris įėjo vidun, niekas neatkreipė dėmesio, bet jis buvo tikras, kad apie jį čia jau žinoma. Tokiame mieste kaip šis nė vienas nepažįstamasis nelieka nepastebėtas.
Iš savo vietos jis matė sausakimšą biliardo kambarį ir galėjo apžvelgti likusią restorano dalį, kur dauguma stalelių buvo tušti. Jam tingiai laukiant padavėjo, įžingsniavo vidutinio amžiaus vyras nepriekaištingai baltais drabužiais su pailgo veido, aštrių bruožų moterimi, kuri vilkėjo tamsią ir tokią standžią suknelę, kad ši net nešiugždėjo jai judant. Jie buvo greitai pasodinti ir prie poros netrukus prisistatė du meilikaujantys viešbučio darbuotojai. Arčeris nebūtų pamanęs, kad šiam miestui būdingas pagarbus elgesys.
– Šiokia tokia aristokratija, ar ne?
Arčeris pažvelgė viršun į barmeną, kuris numetė ant stalo įrankius ir trinktelėjo didelį stiklą viskio.
– Kas jis?
– Jis? Ir tu galėtum toks būti kurią dieną, jeigu rastum vieną kitą perlą, tinkamą Jos Didenybės karūnai. Arba maharadžos.
– Vienas iš jūsų „perlų kapitonų"? – Tai Arčeris ir pats spėjo suprasti.
– Pats tikriausias. Sebastianas Somersetas su žmona. Marškinius siuvasi Singapūre, cigaretes jam suka Egipte, o šampaną pilsto Prancūzijoje. – Didžiapilvis suprakaitavęs barmenas brūkštelėjo per stalą skuduru ir pasilenkė. – Aš tai nė už visus pasaulio perlus negyvenčiau su tokia moterimi.
Arčeris pagalvojo, kad netgi iškrakmolyta suknelė tikriausiai atrodytų sutižusi, palyginti su tos moters siela. Somersetas – tamsiaplaukis vyras, tiesus kaip laivo stiebas – atrodė toks pat nepalenkiamas. Jo bruožai – taisyklingi, gražūs, bet veide buvo amžiams įsirėžusi nepasitenkinimo išraiška.
– Tai Somersetui sekasi?
– Kapitonas Somersetas turi šešiolikos liugerių laivyną ir bent dvi plaukiojančias bazes bei didelę stovyklą Pikuvos įlankoje. Nuolat ištraukia perlų, didumo sulig emu [Emu – Australijos pusdykumėse gyvenančių stručių rūšis. Jų aukštis siekia iki 170 cm, svoris 40–55 kg (vert.)] kiaušiniu.
Arčeris nusijuokė.
– Ir užtektinai perlamutro, kad išgrįstų dangaus gatves?
Barmenas dar kartą brūkštelėjo skuduru per stalą.
– Jis tikrai turtingas. Turtingiausias mieste. Visi viengungiai nuo čia iki pat Perto tik ir svajoja vesti jo dukterį.
– Ar jo duktė kuo nors panaši į motiną?
– Viola? Manyčiau, ji pakankamai graži, bet turi nuodingai gyvatei prilygstantį liežuvį. Jau spėjo apnuodyti visus miesto vyrus.
– Taigi kam nors reikėtų ją sutramdyti.
– Nebent kokiam turtingam vyrui tai pavyktų. – Barmenas nuvinguriavo atgal prie baro ir kaip tik tą akimirką pro duris įžengė Tomas.
– Skalbiniai iki rytdienos bus paruošti, – pasakė jis, prisitraukdamas kėdę.
– Gerai, nes prieš išplaukiant anksti ryte ketinu pasivaikščioti.
– Pasivaikščioti? – Tomas atrodė sutrikęs.
– Aha. Regis, dar liko neapžiūrėta viena Brūmo dalis, – nutęsė Arčeris ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės nusišypsojo. – Ten gyvena mano būsimoji žmona.
Viola Somerset neapkentė Brūmo. Kaip ir visos Australijos. Kai buvo dar mergaitė, motina žadėjo išsiųsti ją į Angliją baigti mokslų, bet tėvas neleido. Anot jo, Viola pernelyg užsispyrusi ir pasiryžusi pasiekti, kad viskas būtų taip, kaip nori ji. Jis buvo tikras, kad, leidęs jai palikti Pietų Hemšyrą, daugiau niekada nebepamatytų dukters. Ir amžiams prarastų galimybę daryti įtaką ateities kartoms.
Jokie maldavimai Violai nepadėjo. Būdama keturiolikos, ji savaitę badavo – atsakydamas į tai, Sebastianas pradėjo nuolat valgyti priešais ją nepasiūlydamas dukteriai nė kąsnelio. Sulaukusi penkiolikos, Viola prarado viltį kada nors pamatyti Angliją ir ėmė maldauti išsiųsti ją į privatų pensioną Perte. Viola tvirtino privalanti įgyti tikrai damai reikalingų įgūdžių, rafinuotumo, kad vieną dieną galėtų būti gera žmona savo vyrui, kuris taps
