Tarytum „Perlas, kuris brangiai kainuoja" – nepriekaištingas, šlykštus perlas, visą amžių lėmęs jos ir Kaleno šeimų likimus – būtų nusiritęs nuo savo aksominės pakylos ir pagrobęs jos sūnų.
Spoksodama į seifą Liana pagaliau suvokė, kaip tai kvaila. Seifas buvo tuščias.
„Perlas, kuris brangiai kainuoja" – kaip ir vaikas, kuris jai buvo svarbesnis už viską pasaulyje – buvo dingęs.
Kur guli tėvas, ten gilu.
Jam buvo lengva mirti.
Jo kaulai virtę koralu,
Jo akys perlais virtę.
2
Brūmas, Australija, 1900 metai
Australija mito žmonių sielomis. Sumaldavo jas į smulkias raudonas dulkes, kurias vėjas nunešdavo per plikas lygumas ir išbarstydavo užsistovėjusiose upių atšakose. Tai pažadų, kurie niekada nebus ištesėti, žemė. Virš šio krašto danguje švietė nepažįstami žvaigždynai, o metų laikai buvo tokie kankinantys, kad žmogus imdavo trokšti grįžti atgal, kad ir iš kokio pragaro būtų ištrūkęs. Vis dėlto, į gera ar į bloga, Australija tapo naujaisiais Arčerio Liuelino namais. 1898 metais Kuboje mūšio įkarštyje jis nužudė Pirmosios savanorių kavalerijos karininką. Todėl niekada nebegalės grįžti namo.
– Šitas mano, Tomai.
Arčeris pasilenkė ir pasitikęs skersai išklerusį stalą atskriejusį vyrą aptalžė jį kumščiais. Tada patiesė jį ant to paties stalo. Užpuolikui – milžiniškam tipui, dvokiančiam austrėmis – pamėginus atsitiesti, Arčeris pavertė stalą. Vyras drėbėsi ant grindų ir liko ten gulėti, stebeilydamas išplėstomis, sutrikusiomis akimis, lyg niekas nebūtų jo mokęs susitaikyti su pralaimėjimu.
– Ačiū! – Tomas Robsonas šyptelėjo draugui, bet jo veidas netrukus persikreipė nuo kito nepažįstamojo kumščio. Tomas puikiai atsilaikydavo su kimštomis pirštinėmis bokso ringe, kur galiojo Kvinsberio markizo [Kvinsberio markizo taisyklės – bendrai priimtos bokso taisyklės, galiojančios tiek profesionalioms, tiek mėgėjiškoms bokso kovoms (vert.)] taisyklės, ir nesitikėdavo netikėtumų.
– Dėl Dievo meilės, Tomai, nuleisk galvą! – Arčeris apglėbė Tomo užpuoliką, stipriai suspaudė ir trinktelėjo į nepažįstamojo galvą savąja. Akimirką Arčerio akyse sužibo palaimingai pažįstamos žvaigždės – ne tokios, kokias kasvakar matydavo pastaruosius dvejus metus. Paskui žvaigždės dingo, galva praskaidrėjo, o vyriškis jo rankose liovėsi muistęsis ir sukniubo ant grindų.
– Ar dar kas nors norėtų pabandyti? – Arčeris pasitraukė gana toli nuo dviejų nokautuotų triukšmadarių. – Ar dar kas nors šitam Dievo pamirštam mieste norėtų suvesti sąskaitas?
Pustuzinis vyrų, stovėjusių nuošaliau, nusisuko, lyg nieko nebūtų nutikę.
– Tau viskas gerai? – Arčeris atgręžė Tomo skruostą į šviesą.
Tomas linksmai nustūmė jo ranką.
– O kaip mūsų draugeliai?
Arčerio žvilgsnis slystelėjo prie įveiktų vyriškių. Mažesnysis padėjo atsistoti milžinui ir juodu klupinėdami patraukė durų link, nė nepažvelgę į du amerikiečius. Arčeris nutaisė grimasą.
– Išgyvens ir kurią nors dieną vėl galės muštis.
Tomas pasitrynė žandikaulį.
– Išgelbėjai mano sprandą. Ir vėl.
Arčeris pasukiojo galvą – smakru palietė krūtinę, ausimis pečius – tikrindamas, ar niekas nelūžo.
– Tu niekada nepasimokysi, ar ne? Manai, kad kiti paiso taisyklių. Tokioj skylėj kaip Brūmas niekas nekovoja sąžiningai. Jei ir toliau taip elgsiesi, kas nors tave pribaigs.
– Tikiuosi, nepribaigs, kol tu netoliese, – pasakė Tomas ir ištiesė ranką. Tai buvo aristokrato ranka su ilgais sudiržusiais pirštais. Nepaisant išvaizdos – stipri ranka, kuri nesibodėjo nei purvo, nei prakaito, nei pagelbėti draugui.
Arčeris vėl nusiviepė ir suspaudė ištiestą ranką savo platesniu delnu, paskui stumtelėjo Tomą šalin.
– Pirmyn.
Tomas kaip visuomet plačiai išsišiepė, nors lūpa ir buvo ištinusi.
– Pirmyn ką? Muštis, gerti ar planuoti, kaip susikrausime turtus?
Arčeris jau buvo pavargęs nuo muštynių, o iš kampuoto džino butelio tebuvo likusi balutė ant nutryptų grindų. Taigi beliko planuoti ateitį, kuri sulig kiekviena minute atrodė vis niūresnė.
– Užsakysiu tau dar vieną. Už tai, kad išgelbėjai mano sprandą, – pasakė Tomas. Jis mostelėjo draugui į apverstą kėdę, o pats pasuko prie baro.
Arčeris pastatė kėdę prie staliuko ir įsitaisęs ant jos stebėjo, kaip Tomas vinguriuoja per patalpą. Pensionas – laikinieji jų namai – vargu ar nusipelnė tokio pavadinimo. Čia, už baro, tebuvo keletas kambarių su nešvaria patalyne ir vaizdu į prausyklą. Pats baras, apylinkėse žinomas kaip aludė, buvo pastatytas iš gofruoto metalo lakštų, kuriuos prilaikė išsiklaipę čionykščiai medžiai. Vadinamieji langai buvo be stiklų ir užuolaidų, o durys – viso labo plyšys tarp dviejų metalo lakštų, apkabinėtas valu suraišiotais kamščiais, kad vidun neskristų musės.
Brūme buvo ir padorių viešbučių, kuriuose „perlų kapitonai" šiugždančiais baltais kostiumais ir skrybėlėmis nuo saulės pasakojo istorijas apie rastus perlus, o perlų pirkėjai iš Europos atvykdavo numalšinti troškulio ir pasidairyti gražiausio brangakmenio. Tačiau Tomas ir Arčeris galėjo sau leisti tik pensioną, ir netgi tai netrukus bus jiems neįkandama.
Vinguriuodamas baro link, Tomas savo elegantiška eisena ir išdidžia laikysena atrodė panašus į karalių, užjaučiantį savo vargstančius pavaldinius. Jis nebuvo perdėm aukštas, bet eidavo išsiteisęs, lyg siektų išretinto oro, tinkamo tik dievams. Buvo tamsiaplaukis, smulkių kaulų, blyškios odos, santūriai besišypsantis visiems ir daug šilčiau tiems, kurie jam rūpi. Arčerio kūnas, priešingai, gyslotas, smulkus, iš airės motinos jis paveldėjo gelsvus plaukus ir strazdanas, o iš velsiečio tėvo – veriančias mėlynas akis. Paprastai Arčeris būdavo toks pat linksmas kaip jo draugas, bet šiandien jo veidą niaukė nebūdinga pikta išraiška.
Šalimais pasigirdo per grindis traukiamos kėdės garsas ir sudundėjo žemas balsas:
– Iš kur atkeliavai, nepažįstamasis?
Atsisukęs Arčeris pamatė tik ką pro duris įėjusį žmogų, kuris patraukė kėdę ir sėdosi šalia jo. Arčeris greitai jį įvertino.
– O kas manęs klausia?
– Džonas Gartas. Kapitonas Džonas Gartas, – prisistatė vyriškis, vyresnis ir švaresnis už kitus baro lankytojus, ir ištiesė ranką. Jis buvo aukštas, rausvaodis, glotniai nuvaškuotais ūsais; vilkėjo oficialią „perlų kapitonų" uniformą,
