nei skambutis. Tai buvo… koks jos vardas, Vinslou, kuri yra ne Vinslou. Torp. Teisingai. Rebeka Torp. Vadovauja dideliam labdaros fondui ar kažkam panašaus: vis rašo laikraščiuose, ypač Post. Jis nelabai suprato, kodėl Keitė Groft užsimanė parodyti tą nuotrauką.
– Gerai, – vėl pasakė jis.
– Čia mano draugė Rebeka, – pristatė Keitė. – Domina?
– Kas?
– Ji. Susitikimas su ja. Na, supranti, pasimatymas?
Jis vėl įsmeigė akis į telefoną, į nuotrauką. Rebeka Torp – graži moteris. Įdomiai graži. Veidas – pernelyg ilgas, nosis – per daug atsikišusi, bet ji turi kažką žavaus. Nuotraukose, kurias jis matė, kad ir su kuo ji buvo, atrodė, kad ji ragina visus ką nors daryti. Ką nors daryti su ja. Dabar, žiūrėdamas į nuotrauką telefone, buvo priverstas nusišypsoti. Neturi pasirinkimo. Pravers tai, kad ji turi kūną, kuris išjudina reikiamas stygas. Aukšta, liekna kaip grynaveislė kumelaitė.
– Ar žinai, kad skambini Džeikui Doneliui?
Keitė nusikvatojo.
– Taip. Puikiai suvokiu, kas tu toks. Ir kas ji tokia. Ir noriu tikėti, kad judu šauniai sutarsite. Gerai išmanau šituos reikalus. Ir nesijaudink, ji jau žino, kad neieškai nieko rimto.
Tai ši grynaveislė kumelaitė nori pasimatyti su lenktyniniu žirgu ir pakeisti tempą?
– Ji žino, kad aš išsiskyręs, taip?
– Tai ne bėda.
Jis minutėlę mąstė, paskui nusprendė:
– Aišku. Kodėl gi ne?
– Puiku. Ką manai apie Upstairs barą Kimberly viešbutyje rytoj aštuntą vakaro?
Dabar jau jis pasijuoks.
– Kas tai, pokštas?
– Ne. Prisiekiu. Ji puiki. Tau patiks. Labai.
Eidamas į Kimberly turės apsirengti ką nors gražaus. Bet ilgą laiką nieko gražaus nedėvėjo. Paskui jį, žinoma, pašovė.
– Ten pasirodysiu anksti. Pristatyk mane.
– Nuostabu. Padėkosi man už tai.
– Aš jau esu dėkingas. Kad apie mane galvoji. Nors kol kas nesuprantu kodėl.
– Suprasi, – atrėmė ji.
– Tikrai, – jis baigė pokalbį su Keite, bet kurį laiką dar spoksojo į nuotrauką telefono ekrane. Po perkūnais, ji kažką turi.
Keitė – antroji moteris, su kuria susidėjo, atsikratęs praeities. Ji buvo puiki, ir jei tik gyvenimas turėtų bent kiek prasmės, gal jis būtų norėjęs daugiau nei vieno susitikimo. Bet tą akimirką buvo įsitikinęs tik dėl vieno dalyko: jis – palūžęs buvęs policininkas, neturintis gyvenimo plano, tik iš naujo tvarkantis namus, kuriuose gimė, tam, kad tėvas čia galėtų praleisti likusias dienas.
– Ei, Džeikai?
Jis krūptelėjo nuo tėvo balso, kuris silpnai sududeno nešiojamajame radijo bangų imtuvo ragelyje.
– Taip, tėti, – atsišaukė jis ir nė nežvilgtelėjęs pirštu surado perdavimo mygtuką.
– Kiek yra juokelių apie policininkus?
Džeikas sugrūdo mobilųjį į kišenę.
– Du, – atsakė jis, – visi kiti yra gryna tiesa.
Vonios kambaryje nuskardeno juokas, ir Džeikas pagalvojo, kad trys pamišėliai, kiaurą dieną pasakojantys juokelius apie policininkus, yra menka bėda.
Antras skyrius
Rebeka sugrįžo prieš šeštą. Jai reikia kavos, ir labai daug. Žvilgtelėjusi į darbų sąrašą suprato, kad ne šito ieško, bet nereikia išsisukinėti.
Jos apartamentai trisdešimt trečiame aukšte milžiniški. Dydis – ne bėda, Rebeką stulbino įmantrus puikavimasis, įvaizdis kone užgožė tikslą. Prie milžiniško raudonmedžio stalo priimamajame stovėjo milžiniškas gyvų gėlių ekranas. Registratoriaus Voreno nebus iki pusės devynių, o asmeninė sekretorė Danė pastaruoju metu ateina aštuntą, valanda vėliau, negu privalo. Visame aukšte tylu, nė gyvos dvasios, bet kartu ir keista. Rimtis šioje tvirtovėje išpuoselėta kaip koks gyvas daiktas.
Rebeka raudonu kilimu be garso žingsniavo koridoriumi į biurą. Kortele perbraukė per koduotą įtaisą, lagaminėlį pasidėjo ant stalo, rankinę – į bufeto stalčių ir nuslinko į mažą asmeninį kambariuką, kuris buvo gryniausias įrodymas to, kaip vadovai pamalonina save žemiškais patogumais. Rebeka pasuko tiesiai prie kavos aparato.
Baigusi ruoštis, paspaudė mygtuką, kad mašina pradėtų virti, pasisuko ir parimo ant bufeto. Ant sienos už gilių ir neapsakomai patogių odinių fotelių ir neryškios sienos, ant kurios buvo sukabinti paveikslai, kurie turėtų būti rodomi muziejuje, ir sofos su storomis pagalvėmis, labiau tinkamomis snausti nei sėdėti, kybojo iškeltas didžiulis LED televizorius. Ir čia buvo gyvų gėlių, jas keisdavo kartą per savaitę pasirodanti švaros tarnyba, kuri išmanė etiketą ir įrodė, kad tam, kas susiję su smulkmenomis, nereikia taupyti. Ne tik juokinga, bet kartu ir šventa, neliečiama.
Ji – pirmoji moteris, vadovaujanti labdaros fondui, ir jos mintys apie verslo planą po tokių didžių filantropinių organizacijų kaip „Rokfelerių pasitikėjimas“ ar „Karnegio grupė“ pasirodė esančios tik vargingas kopimas į kalną. Kova buvo pirmoji ir pati svarbiausia jos pamoka.
Todėl ji labai stengėsi nepykti dėl laiko ir pinigų, išleistų aukotojų pietums. Svečių sąraše buvo dauguma iš turtingiausių pasaulio žmonių penkiasdešimtuko, kurį sudarė Forbes. Jie paaukojo milijonus, kurie po visų šitų ilgų metų virto milijardais. Rebeka privalo tai prisiminti ir tiesiog atlikti savo darbą.
Kava mėgstamame puodelyje ramino ir ji galėjo apgalvoti, kas bus svarbiausia per kitas kelias valandas. Tačiau nurijusi pirmą gurkšnį prisiminė Džeiką. Ir sumišo.
Ne dėl jaudulio – dėl malonumo antplūdžio. Dar taip nebuvo, kad trokštų vyriškio tik dėl sekso. Rebeka, bent teoriškai, kaip sakė jos mama, – prieš tokius dalykus.
Neatspėjai, mamyte.
Kai sugrįžo prie savo stalo, nejungė elektroninio pašto, bet išsitraukė rankinę iš stalčiaus ir surado Džeiko kortelę.
O, taip. Nelabai suprato, kodėl, bet žiūrėdama į jį jautė, kaip susitraukia svarbiausi raumenys. Dar visai jo nepažįsta, o veidą jau badė spygliukai iš vidaus. Tokios reakcijos sulaukdavo, vos vogčiomis užmesdavo akį į jo nuotrauką. Rebeka nė nenorėjo sau prisipažinti, kaip dažnai tai daro.
Viskas susiję su sumažėjusiais Rebekos lūkesčiais. Nesitikėjo Džeiko pamilti ar kad jis pamiltų ją. Tikėjosi, kad Džeikas jai patiks, nors iš patirties žino, jeigu jis visiškas bukagalvis, jos susidomėjimas akimirksniu išgaruos.
Juodu
