ji susinervino, kai jie pasiekė trisdešimtą aukštą. Kaip įmanydama stengėsi neišsitraukti iš rankinės Džeiko kortelės ir nelaikyti jos lyg talismano. Ne dėl to, kad jo nepažintų. Beveik prisimena jo veidą. Jis puikiai atrodytų po stogu kupolo pavidalo lubose įtaisytų baltų ir melsvų lempelių šviesoje ir su miesto horizontu už nugaros.
Jeigu atvirai, jis puikiai atrodytų net apgriuvusioje katilinėje. Kad ir kaip ilgai Rebeka vaizdavosi romantišką vienos nakties pasimatymą, ji taip pat apmąstė, kokia aplinka būtų tinkama.
Kitas dalykas, kuris jai patiko viešbučio Kimberly bare Upstairs, buvo muzika, nes ji neapkurtina. Čia aptarnavo brandesnius žmones ir tausojo jų ausų būgnelius. Baras įrengtas taip, kad būtų galima šnektelėti.
Liftas atsivėrė, kai buvo minutė po septintos. Džeikas galėjo būti keliose vietose. Centre, prie vieno iš staliukų, prie šviesų aplieto baro arba ant vienos iš sofų, pastatytų abiejose baro pusėse. Eidama į baro vidurį Rebeka persibraukė juodą aptemptą suknelę. Žvilgtelėjo dešinėn, jis buvo ten. Išrinko velnišką staliuką prie lango, pro kurį atsiveria Chrysler pastato vaizdas.
Per tamsu, kad būtų galima įžiūrėti jo akių spalvą, bet ji galėjo pasakyti, kad Džeikas atrodo kaip reklamoje. Tamsūs pasišiaušę plaukai, platūs pečiai, puikiai tinkantis švarkas, susagstomi šviesūs marškinėliai, sukišti į tamsias kelnes. Pamatė ją ir atsistojo, ir, taip, jo klubai liekni, kojos ilgos. Net tokiu atstumu buvo karštesnis už pragarą ir, prašau, prašau, neleisk sudužti ar sudegti per pirmas penkias minutes.
Artindamasi Rebeka tikėjosi, kad jam padarys tokį pat įspūdį. Jis ir pats žengė kelis žingsnius, atsargiai laikėsi netoli stalo, kad neįsibrautų į svetimas valdas. Tik po trečio žingsnio pastebėjo jį šlubčiojant.
Keitė nieko nesakė. Manė, kad neverta į tai kreipti dėmesio. Rebeka taip pat nematė bėdos. Įdomi smulkmena, bus galima išsiaiškinti.
– Rebeka, – tarė jis, Viešpatie, taip, nuostabus balsas.
Žemas ir švelnus, ir ji prisiminė vieną iš nesenų, bet ne tokių puikių aklų pasimatymų, kurio neišgelbėjo aukštas ir liūdnas, nosinis Semo balsas.
– Džeikai, – atsakė ji ir paspaudė jo ranką. Delnas šiltas ir didelis, spustelėjimas – ganėtinai tvirtas.
Be to, jis žinojo, kada paleisti. Riebus pliusas. Ir vos nepalietė jos liemens, kai parodė jai vietą su pačiu gražiausiu vaizdu.
Pats atsisėdo priešais. Žvakės ant stalo išryškino jo akis, jų spalvą, bet Rebekai vis tiek reikėjo tikros šviesos. Vėliau. Dabar laikas kalboms. Ir gėrimams, nes jos širdis daužėsi kiek dažniau ir ji negalėjo nekreipti dėmesio.
Jiems nespėjus iššauti atidarymo salvės, prie staliuko priėjo padavėja. Rebeka paprašė savojo degtinės kokteilio, o Džeikas užsisakė kukurūzų degtinės ir vandens. Puiku. Įprasta. Vyriška.
Tą sekundę, kai juodu liko vieni, Džeikas šiek tiek palinko prie jos.
– Pradžia man paprastai nenusiseka, – pasakė jis. – Visada maniau, kad turi būti kokios nors taisyklės, standartinis planas, kuriuo būtų galima vadovautis per aklą pasimatymą. Kaip mokyklinės uniformos ar karalienės sutikimas. Būtų daug paprasčiau.
Rebeka prisiminė kortelę su nuotrauka ir kaip ji pravertė, įdomu, ar Džeikas žino, kad jis yra ant tos kortelės, ar jis tam pritartų. Ji manė, kad taip.
– Tu teisus. Puiki mintis, reikia tučtuojau ją įgyvendinti. Vadinasi, pradėsime nuo pagrindų. Antraštinis klausimyno puslapis. Aš – Rebeka Torp, gyvenu Manhatane, o dirbu Istvilidže. Esu advokatė, bet nepraktikuoju, gimiau ir užaugau čia, mieste. Pažįstu Keitę ilgiau nei metus, ji nuostabi, todėl patikėjau, kai pasakė, kad mudu galime nuversti kalnus. Neieškau meilės, nieko daugiau, tik tikiuosi įdomaus vakaro, manau, tu taip pat to tikiesi ir… na. Štai ir viskas.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
