to, kad turės apsinuoginti prieš naują žmogų.
Rebeka spustelėjo elektroninio pašto simbolį, ir naujų žinučių skaičius išstūmė mintis apie saldų seksą. Ypač dėl to, kad pirmasis laiškas buvo nuo tėčio. O tai niekada nesibaigdavo gerai.
Kai Džeikas šlubčiodamas nusileido laiptais, rytinė kava jau buvo paruošta. Lauke šalo. Tėvas, įsisupęs į storą vilnonį megztinį, sėdėjo virtuvėje, kojas apsivyniojęs dideliu apklotu, o rankas šildė senu Niujorko policijos departamento kavos puodeliu.
– Sinoptikai sako, kad šiąnakt bus šalta.
Džeikas linktelėjo ir pasiėmė kavą. Du cukraus, pusė ir pusė. Negėrė, kol susmuko į minkštasuolį pusryčių kampelyje. Reikia ką nors daryti su pagalvių užvalkalais. Jie beveik tokie seni kaip ir jis pats, nuolat skalbiami apsitrynė ir nubluko.
– Važiuosiu į miestą.
– Tikrai? – paklausė tėtis.
– Tikrai.
– Pasimatymas?
Džeikas gurkštelėjo kavos, su pasitenkinimu atsiduso, lyg būtų pasidarę šilčiau.
– Taip.
– Tada paprašysiu Liamo, kad pernakvotų pas mane, gerai?
– Viskas su juo aišku. Jis atsineša DVD.
– O, šūdas, – nusikeikė tėvas ir padėjo puodelį ant bufeto, tada keliais laipsniais pasuko savo vežimėlį, kad matytų Džeiką. – Vadinasi, dar vienas prakeikto Briuso Viliso festivalis. Prisiekiu Dievu, Liamas turi įvairių filmų ir padorių meilės istorijų su tuo tipeliu.
– Kas per velnias? Piteriui atsistoja nuo jo automobilio.
– Aha, – tėvas vėl pakėlė puodelį. – Kiekvienas turi ką nors tokio. Išskyrus tave. Nuo ko tau atsistoja, Džeikai?
– Kas per klausimas?
– Kokiu tonu kalbi? Aš vis dar tavo tėvas. Tik domiuosi. Praleidai nemažai laiko su savo ydomis, paskui daugybę metų dirbai slaptai. Manau, kad dabar turėtų būti kažkas daugiau. Kažkas, duok Dieve, įdomiau už Briuso Viliso filmus.
Džeikas dar gurkštelėjo kavos, nežinojo, kaip atsakyti į klausimą. Jeigu išvis reikia atsakyti. Bet ne, jis turėtų tai padaryti. Juodu su tėčiu daug metų laikėsi atstumo. Dėl darbo, paskui dėl mamos, mirusios nuo vėžio, ir Džeikas vis slapukavo. Nusprendė pats suremontuoti namus, nes norėjo geriau pažinti seną savo tėvą. Norėjo, kad ir jį patį kas nors geriau pažintų. Dabar ne laikas atsitraukti.
– Nežinau, tėti. Aš nieko neturiu. Tik namus.
– Taip amžinai nebus.
– Ne. Bet turiu ką veikti, kol išmoksiu būti civilis.
– Suprantu.
Džeikas linktelėjo, iškart po tėvo. Tokios kalbos nelengvos. Bet numirti vienam sandėlyje, pilname narkotikų pardavėjų, irgi nelengva. O jis galėtų. Blogiausia, kas galėtų nutikti? Atrodytų kaip kvailys. Jis tai jau padarė be pastangų.
– Šįvakar einu į pasimatymą, – pasakė jis. – Ji gražuolė.
– Tau pasisekė, – tarė Maikas. – Graži moteris?
– Niekada jos nemačiau. Nors labai rekomendavo.
– Tikrai?
– Ji Vinslou.
– Iš tų Vinslou? – Tėvas jaukiai įspraudė puodelį tarp kelių ir pririedėjo prie pusryčių kampelio. – Ko, po šimts, viena iš tų Vinslou nori iš tavęs?
Džeikas nusikvatojo.
– Nenumanau. Nekantrauju sužinoti.
– Tikriausiai išgirdo, kas toks buvo tavo senis. Negali atsispirti.
– Gali pats sau šitą kartoti. Žiūrėk, kas bus toliau.
Maikas nerangiai pastatė puodelį ant stalo, o Džeikas susiraukė. Tėvui kaskart vis sunkiau laikyti puodelį, nes išnirę pirštai kreivi. Bet neverta dėl to raudoti. Išgydyti neįmanoma, o vaistai ir fizioterapija – ne visagaliai. Pravers namų pertvarka – bent tiek Džeikas gali padaryti.
– Pažįsti Selę Kveil? Trimis aukštais žemiau, pernai Afganistane nužudė jos vyrą.
– O, ne, tėti. Liaukis. Apie tai jau kalbėjomės.
– Kalbėjomės ir susitarėme.
– Aš ne sumautas Kalėdų Senis ir ne kaimynystėje gyvenantis meistras. Gal nepastebėjai, aš irgi užsiėmęs.
– Visada ateina laikas pasitaisyti. Ji nerimauja, kad liko viena. Ketina nusipirkti ginklą.
– Oi, prakeikimas. Nori, kad pasikalbėčiau.
– Taip. Visi norime. Ji turi žinoti, kaip tai pavojinga. Patikrink jos namų saugos sistemą. Įsitikink, kad ji saugi, gerai?
Džeikas atsiduso.
– Gerai, gerai. Šią savaitę patikrinsiu. Kai sumontuosiu naują dušą.
Kodėl vienintelį kartą, kai prakalbo it būtų iš Bruklino, jis buvo namie? Kalbėjo su akcentu, kuris jį gąsdino Šv. Pranciškaus Chavjero vidurinėje ir kiekvienąkart išryškėdavo, kai Džeikas sukiodavosi netoliese.
– Gerai, šią savaitę. Tik šiandien nepradėk smarkiai tvarkyti dušo. Šįvakar turi puikiai atrodyti.
– Ar aš?
Maikas prunkštelėjo.
– Tu – mano sūnus. Ir tikras herojus. Ji, ta Vinslou moteris, privalo žinoti, su kuo turi reikalą.
Ką Džeikas gali pasakyti?
– Žinoma, tėti. Nusiskusiu ir visa kita.
Rebeka sumokėjo taksi vairuotojui ir išlipo Rytų penkiasdešimtojoje gatvėje, prie durų į Kimberly viešbutį. Pasirinko šią vietą dėl to, kad iš prie stogo esančio baro matyti įspūdingi miesto centro vaizdai. Be to, jai patiko čia ruošiami kokteiliai su nepakartojamomis citrinos sultimis. Na, ir kas, kad prabangūs apartamentai puikūs, o dėl plunksnų patalų galima numirti. Net jei tarp jos ir Džeiko stebuklų nebus, pasimėgaus čia praleista naktimi, ir jeigu taip nutiks, Rebeka visiškai pasitenkins kambarių tarnyba.
Taip galvodama įėjo vidun, akys įsmigo į vestibiulyje pakabintą dailų senelio laikrodį, ji priėjo prie stalo priešais. Perdavė savo krepšį su nakčiai reikalingais daiktais ir paltuką – viską nuneš į kambarį. Registracija truko labai trumpai, gautą raktą-kortelę ji įgrūdo į rankinę ir pasuko į tualetą vestibiulyje. Turėjo sau priminti, kad viskas bus gerai, kad ir kas nutiktų, net jeigu jis pasirodys esąs šiknius – ji nieko nepraras, tik svajonę. Bet norėjo, kad svajonė
