juo pasitikėti. Skotas buvo įsijautęs į savo darbą. Jis puikiai žinojo, ką daryti, kad Džeikas nustotų bijojęs. Savo viltis jai reikėtų sieti ne su jo jausmais, o profesionalumu. Ji vylėsi, kad gali juo pasitikėti. To troško iš visos širdies.
Džeikas užsimerkė, bet žaisliuko iš rankų nepaleido.
Skotas išsiėmė antgalius iš ausų ir persimetė stetoskopą per kaklą.
– Ačiū, Skotai, kad davei Džeikui meškutį. Jis atrodė toks išsigandęs. O aš vis dar negaliu patikėti, kad jam tikrai reikia persodinti širdį, – jos tylus šnabždesys rodė, kokį siaubą ji išgyveno. – Jis nepanašus į sunkų ligonį.
Ji meldė, kad jis tam paprieštarautų, bet jo veidas sakė, kad tai tiesa.
– Žinau, kad žiūrint į jį sunku tuo patikėti.
Hanai ėmė linkti keliai. Skotas greitai apibėgo aplink lovą ir sučiupo ją per liemenį, kad nepargriūtų.
Ji loštelėjo atgal. Nuo jo prisilietimo jai užkaito kūnas.
Žinodamas, kad čia pat stovi ir seselė, jis nuleido ranką sau prie šono.
– Viskas gerai. – Akimirką ji panoro priglusti prie jo, atsiremti į petį.
Hana vogčiomis jį stebėjo. Ar tikrai tose akyse, dabar vėl dalykiškai žvelgiančioms į ją, trumpai buvo pasirodęs skausmas? Netikėtai blykstelėjęs jis taip pat greitai užgeso jam sumirksėjus. Gal jai tik pasirodė?
– Širdies persodinimas nėra paprastas dalykas. Pašalinus vieną, gali atsirasti kitų problemų. Džeikas privalės būti nuolat prižiūrimas gydytojų, jums teks reguliariai lankytis ligoninėje.
– Žinau. Pasirūpinsiu juo.
Skotas uždėjo ranką jai ant peties.
– Neliesk manęs.
Jis atitraukė ranką.
– Hana, žinau, kad tai žiauru. Bet kažkada mudu buvome draugai. Noriu tau padėti.
– Klausyk, Skotai, man iš tavęs reikia tik vieno – kad persodintum Džeikui širdį.
– Hana, būtent tai mes ir ketiname padaryti.
– Tikiuosi. Mano sūnaus gyvybė tavo rankose. – Ji negalėjo leisti, kad jis suklystų, kaina buvo pernelyg didelė.
– Hana, su persodinta širdimi Džeikas ir toliau gyvens kaip gyvenęs.
Ir bus toks pat, koks buvo iki šiol? Taip pat kikens, jai burna prisilietus ir papūtus į jo pilvuką? Ar juoksis, žiūrėdamas į jos išpūstus muilo burbulus sau virš galvos? Dabar mielas, meilus jos vaikelis nyksta tiesiog akyse.
Skotas sakė teisybę, bet ar ji gali juo pasitikėti?
– Jis nėra tavo sūnus ir tu negali net įsivaizduoti, kaip tai skaudu.
Jis sukando dantis ir tik po to pasakė:
– Ne, tikriausiai negaliu. Bet žinau, kad esu patyręs chirurgas ir kad mūsų puikioje ligoninėje dirba geriausi specialistai. Mes galime padėti Džeikui ir tikrai tai padarysime.
– To ir tikiuosi.
Savo kabinete, išnaudodamas laiką tarp operacijų, Skotas sklaidė krūvas dokumentų, nugulusių ant stalo. Jis atsilošė kėdėje. Hanos veidas, jos gyvos žalios akys ir vėl sušmėžavo jam prieš akis šimtąjį, gal net tūkstantįjį kartą per keletą pastarųjų valandų. Ji lygiai taip pat apstulbo pamačiusi jį, kaip ir jis ją. Jam teko sukaupti dėmesį, kad galėtų palaikyti pokalbį.
Skotas gerokai nustebo įėjęs į konferencijų salę ir pamatęs Haną nuo verksmo paraudusiomis akimis. Andrėja paprastai pasirodydavo pirma jo, bet tąkart ji buvo skubiai iškviesta pas ligonį. Įžengęs į kambarį jis grįžo į praeitį.
Hanai sušnabždėjus jo vardą, jam kilo noras ją apkabinti. Bet ji leido suprasti, kad to nenori. Tada jį pervėrė kaltės jausmas. Buvo aišku, kodėl ji nenori jo paguodos. Jis buvo ją įskaudinęs ir dėl to gailėjosi, bet juk tada tikėjo, kad taip jai būsią geriau.
Skotas beprotiškai jos troško aną naktį prieš aštuonerius metus, ir ji atėjo pas jį, tokia miela ir geranoriška, pasitikėjimo kupinomis akimis. Jam tada reikėjo susilaikyti, bet, atleisk jam Viešpatie, nepajėgė. Kitą rytą jautėsi bjauriai. Ji buvo tokia jauna, vos antro kurso medicinos seserų mokyklos studentė. Jis – jaunas, praktiką ligoninėje atliekantis ir profesinių ambicijų turintis gydytojas, kuris negalėjo sau leisti blaškytis. Nenorėjo, kad ji apsigautų, dėtų vilčių. Tada jis dar nebuvo pasirengęs susisaistyti, nenorėjo to daryti ir dabar.
Andrėja pasirodė pačiu laiku, ir jis sugebėjo užgniaužti sukilusius jausmus. Jį užliejo gailestis ne vien dėl to, ką privalėjo pranešti Hanai, bet ir dėl nutrūkusios jų draugystės.
Iš to, kaip ji su juo šiandien elgėsi, buvo matyti, kad viskas tarp jųdviejų baigta. Ji buvo su juo ne tiesiog šalta – nuo jos dvelkė stingdantis žiemos šaltis, koks būna tik Aliaskoje. Su bendradarbiais, kai juodu dar dirbo kartu, šitaip priešiškai ji niekada nesielgdavo.
Nors Hana nebuvo iš tų moterų, kurios priverčia vyrus ne kartą į jas atsigręžti, ji vis dėlto savaip traukė. Jis jau tada buvo tai patyręs ir netgi dabar, pranešant jai skaudžią žinią dėl sūnelio, ši trauka tarp jųdviejų tebebuvo likusi.
Pranešti tėvams apie mirtinai sergantį vaiką – be galo sunku. Daug smagiau stebėti, kaip tėvai šypsosi išsiveždami vaiką namo po gyvybę jam grąžinusios persodinimo operacijos. Skotas visa širdimi troško išvysti tokią šypseną ir Hanos veide.
Jis papurtė galvą stengdamasis nebegalvoti apie Haną. Pasistūmęs su kėde pirmyn iš didžiulės laiškų krūvos išsitraukė vieną voką. Siuntėjo adreso vietoje jis atpažino besišypsančią saulutę – Dalaso vaikų ligoninės Teksase logotipą ir atplėšė jį su didele viltimi. Gal ras jame gerą žinią, kurios tikisi?
Pabarbenusi į duris įėjo Andrėja.
Atvykęs dirbti į Bendrąjį vaikų skyrių, šiai orios laikysenos ir toli gražu ne jauno amžiaus seselei, nors ir mačiusiai daugybę jaunų chirurgų, jis padarė didžiulį įspūdį. Vis dėlto, ji užjautė jį ir savaip globojo, padėdama susiorientuoti prieštaringos ligoninės politikos liūne. Netrukus jie tapo draugais.
– Ar tai žinia, kurios laukėte? – Andrėja parodė į laišką.
Daugybę mėnesių jis bandė įtikinti ligoninės administratorių įtraukti širdies persodinimo programą. Jis atplėšė voką ir išėmė laišką.
– Ne visai. Jie vis dar dairosi į kitus kandidatus. Žada netrukus pranešti apie sprendimą.
– Jūs vis dar pirmas jų sąraše, tiesa? – paklausė Andrėja.
– Taip, bet jie norėtų stebėti dar kelias mano operacijas.
Visa jo profesinė veikla buvo nukreipta būtent į šį tikslą. Sukurti programą, parengti specialistų komandą,
