style="font-size:15px;"> – Dėkui, kad manimi pasitikite.
– Jau žinomi Kvin vaiko kraujo tyrimų rezultatai. Norėjote kuo skubiau juos peržiūrėti.
Skotas paėmė laboratorijos tyrimų lapą.
– Galėtume jį įrašyti tuojau pat, dėl to neturėtų kilti problemų.
– Tikrai ne. – Andrėja kietai sučiaupė lūpas ir klausiamai pažiūrėjo į jį. – Šiek tiek pasivėlinau į susitikimo pradžią, bet niekada negirdėjau, kad į tėvą ar motiną kreiptumėtės vardu. Tad pamaniau, kad turėtumėte vienas kitą pažinoti.
– Taip, mudu susipažinome studijuodami medicinos mokykloje prieš pat man išvykstant tęsti chirurgijos studijų. – Nepaisant jos žvilgsnio, jis nutarė nesileisti į detales.
Andrėja kilstelėjo antakius.
– Šit kaip. Įdomiai viskas klostosi, gydytojau. Iš jos balso supratau, kad ne itin apsidžiaugė jus pamačiusi. Sena istorija, kuri vis taikosi įkąsti?
Nedaug kas būtų drįsęs pateikti tokį tiesmuką klausimą.
Jis pyktelėjo ir ji šyptelėjusi išėjo pro duris.
Skotas būtų galėjęs pašiepti padėtį, į kurią pateko, bet ji buvo pernelyg rimta ir jis apgailestaudamas pripažino, kad Andrėja teisi.
Iš visų medicinos seserų jam rūpėjo tik Hana. Ji vienintelė suvirpino jam širdį ir jis ėmė jos geisti. O atstūmė ją todėl, kad manė, jog ji verta geresnio vyro. Vis dar negalėjo patikėti, kad vėl su ja susitiko ir tokiomis neįtikėtinomis aplinkybėmis – ji buvo vieno iš jo ligonių motina. Gyvenimas pilnas keistų vingių ir posūkių.
Bet jų santykiai neturėjo jokios reikšmės – nei dabar, nei praeityje. Didžiausias rūpestis buvo jos sūnelis, kurį reikėjo išgelbėti.
Keičiantis pamainai Hana nuėjo prie užkandžių automatų, kurie buvo įrengti aukštu žemiau. Prisėdusi prie stalelio, ji pamerkė arbatos pakelį į puodelį su karštu vandeniu ir pamatė ateinant Skotą.
Jai užėmė kvapą. Jis buvo gražiausias iš visų kada nors jos sutiktų vyrų. Vyriški bruožai ir daili burna teikė jo išvaizdai jaunatviškumo, net negalėjai pagalvoti, kad jis jau yra patyręs chirurgas, nors jo amžių galima nuspėti iš žilstelėjusių plaukų.
Jis tebemūvėjo pavasarinės žolės žalumo kelnėmis ir baltu chalatu, o tai reiškė, kad atėjo tiesiai iš operacinės. Hana negalėjo įžiūrėti užrašo kairėje chalato pusėje, bet žinojo, kas įrašyta virš kišenėlės.
Mėlynomis raidėmis ten buvo įspausta Gydytojas Skotas T. Makintairas, o apačioje – Torakalinės chirurgijos skyrius. Jiems kalbantis ji vis iš naujo skaitė tuos žodžius, kad tik negalvotų apie netikėtai pasisukusį savo gyvenimą. Jai magėjo persisverti per stalą ir pačiupinėti užrašą. Jis pasiekė, ko norėjo. Ir ji juo didžiavosi.
Skotas priėjo prie kavos aparato ir įkišo ranką į kišenę. Ištraukęs pažiūrėjo į delną ir, kažką piktai sumurmėjęs po nosimi, supylė monetas atgal į kelnių kišenę.
– Imk. – Ji ištiesė jam kelias 25 centų monetas.
Jis nustebęs atsigręžė.
– Sveika, nepastebėjau, kad ir tu čia.
– Žinau, buvai kažkur nuklydęs.
Kreivai šyptelėjęs jis paėmė monetas ir jo pirštai prisilietė prie jos švelnaus delno.
Hanai tuo metu per ranką perbėgo šiurpuliukai. Tas jausmas jai buvo pažįstamas ir malonus, jos kūnas jo dar nebuvo pamiršęs. Bet protas liepė neįsijausti. Pakišusi ranką po stalu, ji ėmė ją trinti į džinsines kelnes, stengdamasi atsikratyti jausmų.
Skotas, nusipirkęs kavos, žvilgtelėjo į ją ir nežinojo, kaip elgtis toliau. Jos akyse jis visada būdavo pasitikintis savimi. Dabar buvo sutrikęs, kaip ir ji.
Jis dvejojo.
– Ar galiu prisėsti?
– Žinai, Skotai, neverta gaivinti praeities, bent jau ne dabar.
– O man atrodo, kad turėtume pasikalbėti.
Hana atsakė ne iškart. Ar tikrai ji nori dar kartą veltis į šį jausmingą reikalą, juolab po paskutiniojo jų susitikimo, kuriam pasibaigus ji lengviau atsikvėpė?
Vis dėlto ji sutiko, nors ir nenoriai.
Sėsdamasis Skotas vėl užkliudė ją, šįkart kelį, ir šiurpuliukai vėl perliejo Haną. Ji patraukė kojas po stalu.
– Buvau pas psichologą. Ar Džeikas jau įrašytas į sąrašą? – Hana pertraukė juos užgulusią tylą.
– Ką tik įrašiau. – Skoto balsas skambėjo įprastai, tai nebuvo kažkas ypatinga, jis tai darydavo kasdien. Tik jai tai buvo svarbus įvykis.
Ji lengviau atsiduso.
Siurbtelėjęs kavos Skotas pastatė popierinį puodelį ant stalo ir pažvelgė į ją.
– Noriu tavęs šio to pasiteirauti: kodėl čia nėra pono Kvino?
– Tai ne tavo reikalas, tiesa?
– Ir taip, ir ne. Jei jis staiga pasirodytų ligoninėje ir imtų reikšti pretenzijas ar kištis į Džeiko slaugą – tada taip. Visais kitais atvejais man tiesiog smalsu.
– Dėl to neverta nerimauti. – Ji žvelgė jam tiesiai į akis. – Jis mus paliko.
Skotas krūptelėjo.
– Kada?
– Vos gimus Džeikui.
– Tai gyveni viena?
– Taip. Šiuo metu mano sesuo gyvena Kalifornijoje. Ji siūlėsi atvažiuoti, bet aš ją atkalbėjau. Juk neaišku, kiek reikės laukti tinkamos širdies.
Pamačiusi jo žvilgsnyje užuojautą, ji nusuko akis į šoną.
– Ir nieko daugiau neturi, kas galėtų pabūti kartu su tavimi?
– Ne. Kai viena augini mažą vaiką ir dar turi dirbti, draugams susirasti laiko nelieka.
– Suprantu. Gydytojai irgi panašiai gyvena.
– Kiek pamenu, tu visada rasdavai laiko sau, – ji šyptelėjo, kad įgėlimas nebūtų toks skaudus.
Jis tyliai nusijuokė. Kiek šiurkštokas krizenimas pervėrė ją kiaurai.
Ji siurbtelėjo arbatos.
Skotas baigė gerti kavą ir vėl pažvelgė į ją.
– Taigi, Hana, dėl mūsų…
– Nėra jokių mūsų.
