ką jam jaučia. Bent kol kas. Jai reikėjo laiko, kad galėtų viską apsvarstyti, išsiaiškinti savo jausmus. Skotas suglamžė puodelį ir ėmė bilsnoti juo į stalą.
– Hana, galėjome išsiskirti ir kitaip. Bet tada maniau, kad taip bus geriau tau. Gaila, kad nepasakiau, jog išvažiuoju į kitą miestą.
Ji pakėlė rankas delnais į viršų.
– Norėčiau, kad kalbėtume tik apie Džeiką. Nelieskime praeities, tam neturiu jėgų.
Jis prisivertė linktelėti galvą, bet ji suprato, kad šio reikalo nepavyks nustumti į šalį.
– Tai gal bent gali pasakyti, kodėl metei slaugytojos darbą?
– Džeikui pasijutus blogiau, pasiprašiau atostogų. Nemaniau, kad jį teks slaugyti ir dieną, o tokios slaugos įstaigos, kuri jam tiktų ir būtų arti mano darbo, nesuradau.
– Suprantu. Maniau, kad metei darbą. Prisimenu, kaip juo džiaugeisi. Kokia gera seselė buvai… esi.
– Taip, šis darbas man patinka. Kai tik Džeikui pagerės, vėl grįšiu į darbą.
Kodėl jis, nerodęs jokio susidomėjimo jos asmeniniu gyvenimu, dabar ėmė smalsauti? Paėmusi nuo stalo servetėlę, ji sugniaužė ją į rutuliuką.
Norėdama išvengti tolesnio klausinėjimo, Hana pasiteiravo:
– O kaip tu? Kur išvykai… na… atlikai chirurgijos ordinatūrą? – Ji vos nepasakė pasprukai, palikęs mane lovoje netaręs nė žodžio.
Ištraukęs kojas iš po stalo, jis ištiesė jas ir sudėjo vieną ant kitos.
– Teksase, vėliau kurį laiką Bostone. Ten prieš dvejus metus buvau susiradęs darbą.
– Tu visada sakydavai, kad norėtum būti vaikų chirurgas. Ir savo nuomonės nepakeitei.
– Ne. Kai atėjo mano eilė budėti Širdies skyriuje ir pirmą kartą išgirdau neritmingai plakančią kūdikio širdelę, tvirtai apsiprendžiau. Praėjo ne vieni metai, kol įgijau patirties, bet pasirinkau teisingai. – Jis pažiūrėjo jai į akis. – Bet dėl to buvau priverstas padaryti ryžtingų sprendimų.
– Taigi turi ir ponią Makintair, o gal ir Makinteriuką ar Makinteriukę?
Sulaikiusi kvapą, Hana laukė, ką jis atsakys. Ji slapta tikėjosi, kad jis nerado sau tinkamos poros, tačiau kartu norėjo, kad būtų laimingas.
– Nėra nei jokios ponios Makintair, nei vaikų.
Hana iškvėpė orą. Kodėl ji pajuto palengvėjimą?
– Kažin, kodėl?
– Chirurgo profesija netinka ramiam asmeniniam gyvenimui. Taip jau susiklostė, kad už visus kitus man labiau rūpi mano ligoniai.
Jo veidas paniuro, tik ji ne visai suprato, kodėl. Ar dėl to iširo jo vestuvės? Kas nutiko?
– Kaip vieno tokio ligonio motina, esu dėkinga, kad jais atidžiai rūpiniesi. Manau, kad šitaip turėtų elgtis visi gydytojai. – Ji siurbtelėjo arbatos. – Taigi darbo metu susitinki su seselėmis ne tik koridoriuje, bet ir skyriuje. – Jos klausime buvo girdėti pagieža, kurios ji net neketino slėpti.
Jis tyliai nusijuokė.
– Tavo nuomonė apie mane ne itin gera, tiesa?
Hana nusprendė į šį klausimą neatsakyti.
– Ar žinojai, ką juokais kalbėdavo seselės tau už nugaros? Kad tu, vos paskirtas į mūsų aukštą, paprašei ir atidžiai išstudijavai sąrašą, kuriame abėcėlės tvarka buvo surašytos visų dar netekėjusių seselių pavardės?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
