apsisuko ir dirstelėjo pro didžiulius langus per visą studijos sieną. Dažniausiai pažvelgęs į Manhataną nusiramindavo ar pasisemdavo įkvėpimo – gaudavo tai, ko tuo metu trūkdavo. Pažiūrėjęs pro langą prisimindavo, kad užsitarnavo šį butą ir šį vaizdą. Pasijusdavo svarbus. Tačiau šiandien jis tik prisiminė, kaip rizikuoja karjera ir reputacija.
Vėluoja dvidešimt minučių. Daugiau jis nebegalėjo švaistyti nė sekundės. Reikėjo kuo nors užsiimti. Geilas apsisuko ir dar sykį nužvelgė, kaip rytiniai vasaros saulės spinduliai krinta ant raudonos aksominės kušetės, rūpestingai pastatytos kambario viduryje. Tai buvo vienintelis baldas svetainėje. Jo lova ir drabužiai buvo antresolėje, o virtuvė ir vonios kambarys paslėpti už nekrintančių į akis durelių buto kampe. Geilui patiko, kad butas tuščias ir erdvus. Tai padėjo susikaupti.
Tik dabar jis neturėjo kur nukreipti dėmesio ir tegalėjo galvoti apie bėgančias sekundes.
Geilas vėl ėmė žingsniuoti po kambarį. Penkios minutės. Jis duos jai dar penkias minutes. Jei mergina vis dar nepasirodys, pasirūpins, kad ji šiame mieste neberastų darbo. Pala. Ar tai skambutis? Dar niekada Geilas jo taip nelaukė. Jis skubiai perbėgo kambarį.
– Taip?
– Pone, pas jus atėjo jauna dama. Jos vardas…
– Siųsk ją viršun, – Geilas paragino durininką. Pagaliau. Jis grįžo prie langų ir giliai įkvėpęs pasinėrė į stulbinantį vaizdą. Horizontą užstojo dangoraižiai. Niujorką apėmus karštligiškai statybų manijai aukštyn stiebėsi nauji, žėrintys bokštai, tačiau kitoje medžiais apaugusios gatvės pusėje išliko seni, tradiciniai Aukštutinio Istsaido daugiaaukščiai. Geilas neramiai trypčiojo. Reikia panaudoti šią neramią kūnu pulsuojančią energiją. Negalima jos švaistyti tuščiam nerimui.
Lifto ūžesys perspėjo, kad tuoj įžengs viešnia. Gyvenant pastogėje esančiame prabangiame bute nereikėjo koridoriaus. Lifto durys atsiverdavo tiesiai į butą.
Geilas užsitarnavo šiuos namus. Negavo jų dovanų, nepaveldėjo iš šeimos. Paprasčiausiai daug dirbo ir juos nusipirko. Draugai nesuprasdavo, kiek pasitenkinimo savimi tai suteikė.
Lengvai šnypštelėjusios atsivėrė lifto durys. Į medines grindis sukaukšėjo batelių kulniukai.
– Hm… Sveikas? – pasisveikino viešnia. Anglė. Geilas to nesitikėjo. Tačiau jam nerūpėjo, kaip skamba jos balsas. Geilo nedomino pokalbiai.
– Vėluoji, – jis nesivargino apsisukti. Dažniausiai moteris Geilas sutikdavo maloniai ir prieš pradedant darbus stengdavosi padėti joms pasijusti patogiai. Šiandien jis pernelyg nekantravo, kad mėtytųsi mandagybėmis. – Ant kušetės guli chalatas. Gali persirengti vonios kambaryje.
– Atsiprašau?
– Vonios kambaryje, – jis linktelėjo durų tolimiausiame kambario kampe pusėn. – Ten rasi drabužių pakabą. Eik ir renkis. Jei nori, lik su chalatu, kol tinkamai tave paguldysiu, – kai kurios merginos gėdydavosi, o kai kurios mielai žingsniuodavo nuogos nuo pat vonios kambario iki kušetės. Jam buvo nesvarbu, ką mergina pasirinks.
– Drabužių? Nori, kad nusirengčiau?
– Na, taip. Juk todėl čia ir atėjai, ar ne?
Jis išgirdo pasipiktinusį šūksnį ir atsisuko į viešnią.
– Ne! Žinoma, kad ne. Kodėl taip galvoji?
Kas, po galais, vyksta? Tamsiaplaukė, tamsiaakė, smulkutė mergina pasipiktinusiu veidu. Visai daili, gal net graži – bent tiems, kam patiko didelės tamsios akys šviesiame veide. Bet jis tikėjosi raudonplaukės amazonės gudria šypsena. Kad ir kas ši mergina, ji tikrai nepanaši į amazonę.
– Nes tikėjausi merginos, kuri ir turėjo taip pasielgti, – sausai atkirto Geilas. – Bet tu visai ne ta, kurią užsisakiau. Visų pirma, tu gerokai per žema. Nors tavo lūpos labai įdomios.
– Užsisakei? – mergina dar smarkiau pasipiktino ir net išraudo. – Atsiprašau, kad nesu iš užsakomų merginų katalogo, bet manau, kad pirmiausia turėtum įsitikinti, kas pas tave atėjo, o tik tada reikalauti iš nepažįstamųjų nusirengti.
– Tai ne aš prasibroviau pro durininką. Kas tu tokia? Ar tave atsiuntė Sonia?
– Sonia? Nepažįstu jokios Sonios. Akivaizdu, kad kažką supainiojome. Juk tu vardu Geilas Okonoras, tiesa? – mergina dvejojo ir žingtelėjo atgal, tarsi jis bet kurią sekundę galėtų ją užsipulti.
Geilas nekreipė į ją dėmesio.
– Jei nepažįsti Sonios, kodėl tu čia?
Mergina giliai atsiduso.
– Mano sesuo tuokiasi, ir…
– Šaunu. Sveikinu. Paklausyk, aš nedirbu vestuvėse. Kad ir kiek pasiūlytum. Aš užsiėmęs. Atsiprašau, man reikia paskambinti. Esu tikras, kad rasi kelią atgal. Atrodo, kad tau nekyla keblumų ieškant kelio.
Tamsiaplaukė moteris tik spoksojo į jį nustebusi. Geilas iš kišenės išsižvejojo telefoną. Nekreipdamas į viešnią dėmesio permetė akimis, regis, begalę elektroninių laiškų, pranešimų ir priminimų. Suspaudė lūpas. Iš agentūros jokių žinių. Nekantriai atsidusęs susirado telefone numerį ir paspaudė skambučio paveikslėlį. Ryšio signalas supypsėjo kartą, du – Geilas nekantriai trepsėjo koja į ritmą – tris kartus, kol pagaliau kažkas atsiliepė:
– „Unikalūs modeliai“, kuo galiu padėti?
– Skambina Geilas Okonoras. Dabar jau… – jis dirstelėjo į skaitmeninį laikrodį ant pilkos sienos. – Jau devynios valandos, o modelis, kurią užsisakiau aštuntai trisdešimt, dar nepasirodė.
– Geilai, malonu su tavimi kalbėtis. Labai atsiprašau, ketinau paskambinti, bet iki šiol neradau laiko. Toks pašėlęs rytas, nepatikėtum, kas čia dedasi.
– Nagi.
– Sonią vakar užsakė didžiulei reklamos kampanijai. Ji paskutinę minutę turėjo pakeisti kitą modelį, tad tiesiogine to žodžio prasme susikrovė daiktus ir iškart išskrido. Pati vakar vakare įsodinau ją į lėktuvą. Tarptautinė kvepalų reklama. Kokia puiki galimybė. Ypač modeliui, kuris… – vadybininkė šnibždėjo tarsi sąmokslininkė: – Nestandartinių matmenų. Ji pas tave apsilankys kitą kartą. Labai atsiprašau. O gal galėčiau atsiųsti kitą merginą? Turime čia dailučių raudonplaukių, jei to ieškai. O gal tau svarbu apvalaina figūra?
Geilas sunkiai susivaldė nenusikeikęs. Atsiųsti ką nors kita? Mintyse jis išvydo Sonios atvaizdą: išmintingas žvilgsnis žaliose katiniškose akyse, kūnas, spinduliuojantis pasitikėjimą. Būtent to jam reikėjo pagrindiniam kūriniui pirmajai asmeninei parodai.
– Ne, negaliu taip paprastai pakeisti jos kita mergina. Negaliu ir sutarti kito laiko. Pasilikau laisvo laiko būtent dabar.
Juk paroda vos po penkių savaičių.
– Sonia grįš vos už poros dienų. Tegaliu atsiprašyti už vėlavimą, bet…
Geilas karčiai pagalvojo, kad būtų malonu,
