santuokos? – nesuprato Viltė. Kaip prastai klostosi. Ar pagaliau išspaus visą sakinį nepertraukta?
Geilas kilstelėjo antakį.
– Juk dėl to čia ir atėjai, tiesa? Paprašyti sustabdyti vestuves? Dėl jų nesukčiau galvos. Hanteris geras vaikis. Kaip minėjau, vedybų sutartimi užtikrinamas dosnus atlygis. Išsiskyrusi tavo sesuo taps turtinga moterimi.
Viltė kietai suspaudė lūpas.
– Sesuo teka už Hanterio, nes jį myli, – Viltė negailestingai nutildė proto balselį, šnibždantį, kad Fetė pažįsta Hanterį vos šešias savaites. – Neabejoju, kad ir jis ją myli, – žinoma, apie tai spręsti ji galėjo tik iš dviejų minučių trukmės pokalbio internetu, bet Viltė neketino išduoti Geilui dvejonių. – Jie nori susituokti čia, Niujorke. Po dviejų savaičių, ketvirtadienį. Manęs paprašė suorganizuoti vestuves.
Geilas suspaudė lūpas ir be garso švilptelėjo.
– Kaži, ką apie tai pasakys Mistė. Ji labai didžiuojasi savo gabumais organizuoti pobūvius.
– Regis, ji greitai po vestuvių rengs vakarėlį Long Ailande. Fetė manęs prašė nedidelių, jaukių vestuvių. Tai jai ir parūpinsiu. Tai bus pati šauniausia nedidelė, jauki vestuvių ceremonija, kokią tik įmanoma suorganizuoti. Hanteris manė, kad man padėsi, bet dabar jau aišku, jog tokiems niekams kaip pirmosios vestuvės esi pernelyg užsiėmęs. Daugiau nesuksiu tau galvos. Geros dienos.
Galva iškelta, pečiai išdidžiai atlošti. Viltė nieko nelaukdama pasileido link lifto. Gal ji ir neturi Geilo Okonoro ryšių, tačiau turi gudrią galvą ant pečių ir daug ryžto. To turės pakakti.
– Vilte, palauk, – jo balse pasigirdo erzinančios gaidelės. Viltė net sudrebėjo. Neabejojo, kad jai nepatiks Geilo ištarti žodžiai.
– Pozuok man, ir padovanosiu tavo seseriai tobulą vestuvių šventę. Žinok, tikrai galiu tai padaryti, – pridūrė jis Viltės įtariai stebimas. – Mano mažoji adresų knygelė, – iškėlė telefoną, – pilna naudingų kontaktų. Joje rasi visus reikalingus telefono numerius – nuo dizainerių iki restoranų savininkų. Padėk man, ir tavo sesuo švęs svajonių vestuves. Pažadu, – Geilas vertindamas nužvelgė Viltę nuo galvos iki kojų. Stebėjo ją tuo tingiu, tyrinėjančiu žvilgsniu, dėl kurio ji pasijusdavo tarsi nuoga. Viltė sudrebėjo. Širdis pašėlusiai daužėsi, o nervai įsitempė dėl tokio įžūlumo.
Jis išprotėjęs blogiukas. Nauja pažintis Viltei pasirodė pavojinga. Nebuvo pratusi prie tokių pasiūlymų.
– Aš… Suprask, negali švaistytis tokiais pasiūlymais. Viskas ne taip paprasta.
Geilo lūpose žaidė lengva šypsenėlė. Ji nesušildė jo akių. Ko gero, šiluma retai jas pasiekia.
– Vilte, pozuoti meno kūriniams visiškai padoru. Įvairaus amžiaus ir kūno sudėjimo vyrai ir moterys kasdien tai daro.
Viltė dirstelėjo į paveikslus – į tą apnuogintą odą ir patenkintus, savimi pasitikinčius modelių žvilgsnius.
– Bet tavo paveiksluose vaizduojami ne įvairaus amžiaus ir kūno sudėjimo vyrai ir moterys, – priminė ji. – Tau pozuoja tik moterys. Ir jos visos labai gražios, seksualios.
– Tokia šios parodos tema. Jei Olimpija būtų buvęs vidutinio amžiaus vyras, mums nereikėtų apie tai diskutuoti. Pozavimas yra gana įtemptas darbas. Man reikės maždaug savaitės tavo laiko. Pirmiausia nupiešiu kelis eskizus, vėliau kursiu tikrąjį paveikslą. Pirma sesija pati svarbiausia – per ją turiu pajausti, kad patogiai jautiesi įsitaisiusi ta poza, pasipuošusi pasirinktais papuošalais ir mąstydama apie paveikslo simboliką. Gana sunku įsigyventi į tinkamą nuotaiką. Kiti modeliai nemažai sugaišo apmąstydami praeitį, seksualumo apraiškas ir ką jiems reiškia kūniški pojūčiai. Tikroji Olimpija seksą vertino kaip verslą. Tai aiškiai atsispindi jos portrete. Ji valdo savo kūną ir jo galimybes.
Viltė nutuokė, ką tai reiškia. Geilas mano, kad ji sugebėtų spinduliuoti seksualumu. Apie tai pagalvojusi net įsitempė. Aiškiai pamatė jo aukštą kūną, dailiai išlinkusias lūpas, šaltas akis. Patrauklus derinys: tamsūs plaukai – tokie tamsiai rudi, kad beveik galima pavadinti juos juodais, – šilta alyvų spalvos oda ir pilkšvai mėlynos akys.
Akys, įsmigusios tiesiai į ją. Viltė nurijo seiles. Jau seniai niekas neužsiminė, kad laiko ją seksualia. Pavadindavo patrauklia, gabia, malonia. Bet ne seksualia. Viliojanti mintis. Viltė žvelgė į raudonąją kušetę įsivaizduodama, kaip atrodytų: plaukai surišti ir krinta ant sprando, ant nuogos odos švelniai gula vėsus pakabutis, raudonas aksomas maloniai priglunda prie švelnios šlaunų, užpakaliuko ir nugaros odos.
Koks būtų jausmas, jei šis užtikrintas žvilgsnis nukryptų į nuogą jos kūną? Nužvelgtų kiekvieną plaukelį, duobutę ir išlinkį? Viltė nesąmoningai įtraukė pilvą. Jis pamatytų visus randus.
Viltės skruostai užsidegė. Kodėl jie išvis apie tai kalbasi? Dangau, juk ji nepasirodydavo viešumoje net su bikiniu, ką jau kalbėti apie nuogą kūną. Jei galėtų praustis po dušu nenusimesdama drabužių, taip ir darytų. O kalbant apie seksualumo pajautimą… Viltė skausmingai nurijo seiles. Kaip galima pajusti tai, kas neegzistuoja? Net jei ji turėtų laiko ir drąsos įsitaisyti ant kušetės, iš to nebūtų naudos.
– Kalbiesi ne su ta moterimi, – šaltai ir santūriai atrėžė ji sunėrusi ant krūtinės rankas – tarsi gindamasi nuo tiriamo žvilgsnio. – Net jei norėčiau tau pozuoti – o tikrai nenoriu, – neturiu tam laiko. Turiu darbą, kuris kasdien užima apie dvylika valandų. Dažnai suryja ir savaitgalius. Nenutuokiu, kaip per mažiau nei tris savaites suorganizuoti vestuves ir nenuvilti Brendos Masterson, bet tai jau mano bėda. Kaip nors susitvarkysiu. Man nereikia tavo pagalbos, nebenoriu. Viso gero, pone Okonorai. Nelaikai Hanterio savo šeimos dalimi, tad kaži, ar dar kada pasimatysime.
Viltė nieko nelaukdama apsisuko ir nuskubėjo prie lifto. Džiaugėsi, kad avi aukštakulnius batelius ir dėvi dailiai glundančius vasarinius drabužėlius, teikiančius jai pasitikėjimo. Dabar ji naujoji Viltė. Naujoji Viltė Niujorke. Ji skyrė daug dėmesio karjerai, šiek tiek pinigų investavo į save ir išvaizdą. Vieną dieną išbandys jėgas zumbos treniruotėje ar bėgiodama, taps knygų klubo nare ar nueis į įdomią paskaitą. Na ir kas, kad neteko pasimėgauti jaunyste? Niekada nevėlu tapti tokiu žmogumi, kokiu svajojo.
Tačiau pirmiausia reikia surengti seseriai vestuves. Tai ji padarys ne nusimesdama drabužėlius ir pozuodama kažkokiam menininkui. Kad ir kaip maloniai jo akys tyrinėjo jos kūną. Eidama per kambarį ir spausdama lifto mygtuką, Viltė jautė, kaip tos akys nenukrypsta nuo jos kūno. Jos tarsi kiaurai vėrė drabužius ir nesunkiai įveikė menką pasitikėjimo savimi maskuotę.
Jei Geilas ją nutapytų, pasauliui pademonstruotų ne tik jos kūną. Atskleistų ir jos sielą. Viltė negalėjo taip rizikuoti.
– Sakei, kad dirbi Brendai Masterson?
Viltė stabtelėjo. Vieną minutę jis varo ją iš namų, kitą švaistosi pasipiktinimą keliančiais pasiūlymais, o dabar plepa nereikšmingomis temomis? Viltė atsisuko ir piktai dėbtelėjo, tikėdamasi, kad Geilas tinkamai supras jos rodomą nekantrumą.
– Taip, dirbu DL Media. Neseniai atvykau į Niujorką. Pagal darbo mainų programą dirbu Brendos asistente, – papasakojo ji. Ji smarkiai vėlavo į darbą. Tikriausiai
