sugniaužė ranką į kumštį ir apmąstė sudėtingą padėtį. Reikia nupiešti svarbiausią pirmos parodos kūrinį, o jis vis dar neturi modelio. Mintyse perbėgo savo adresų knygą, bet nešovė į galvą nė viena tinkama mergina. Daugelis jo pažinotų modelių buvo liesos, puikiai tinkamos fotografuoti, bet visai nenaudingos šiam projektui. Velnias.
– Pone Okonorai.
Delne suspaudęs telefoną Geilas susierzinęs dirstelėjo į nepageidaujamą įsibrovėlę.
– Maniau, kad išėjai, – nukirto jis. Mergina sustingusi stovėjo netoli lifto. Palinkusi prie durų, tarsi trokštų sprukti. Tačiau juk niekas netrukdė jai taip pasielgti. Greičiau jau priešingai. Geilas lėtai ją nužvelgė, vertindamas tinkamumą šiam projektui. Prieš tai jis matė tik tai, ko trūko, palyginti su mergina, kurią tikėjosi išvysti. Viešnia buvo gerokai žemesnė, neturėjo tokių ryškių apvalumų. Buvo tarsi ledas, palyginti su Sonios ugnimi. Ryškius drabužius mergina dėvėjo tarsi maskarado kostiumą. Tamsūs plaukai tvarkingai gaubė pečius tarsi apsiaustas. Merginos akys buvo didžiulės, tamsios, o jų gilumoje turbūt niekada neužgesdavo atsargumas.
Viešnia atsitraukė dar žingsnį atgal.
– Prašyčiau.
– Juk tai mano studija, – nutęsė Geilas. Jau geriau. Iš pasipiktinimo merginos skruostai švelniai nuraudo, lūpos tapo dar raudonesnės.
– Aš ne koks piešinys, kad į mane taip spoksotum. Tarsi aš… Tarsi… – sumikčiojo mergina.
Geilas puikiai žinojo, ką ji nori pasakyti, ir pabaigė sakinį:
– Tarsi būtum nuoga.
Jis tarsi uždegė dagtį ir nenusivylė pamatęs merginos reakciją: akyse sužibo ugnis, skruostai ryškiai raudonavo. Ją nutapius pamatytum visai kitokį paveikslą, nei Geilas įsivaizdavo anksčiau. Bet jis tikrai galėtų sukurti ką nors gražaus iš šių akių, nekalto geidulingumo, putlių ryškių lūpų.
Geilas linktelėjo.
– Ateik čia. Kai ką parodysiu.
Geilas nelaukė norėdamas įsitikinti, ar ji seks iš paskos. Žinojo, kad taip ir pasielgs. Jis nužygiavo į kambario pakraštį ir apsuko keturias neįrėmintas drobes, atremtas į plytinę sieną. Iš viso bus dvidešimt paveikslų. Dešimt jau įrėminti sandėliuojami galerijoje, dar penki dabar pas rėmintojus. Šie keturi paskutiniai kūriniai dar laukia eilės.
Geilas išgirdo, kaip netoli jam už nugaros sustojusi mergina giliai įkvėpė. Jis atsitraukė žingsnį ir atsistojo greta viešnios. Stengėsi pažvelgti į kūrinius naujomis akimis – pamatyti tai, ką mato ji, nors mintinai žinojo kiekvieną teptuko potėpį.
– Kodėl visos moterys guli ta pačia poza?
Geilas dirstelėjo į raudoną kušetę studijos viduryje. Žinojo, kad ir mergina paseks jo žvilgsnį. Paveikslai vaizdavo ant kušetės aukštielninkas gulinčias moteris. Plaukai surišti, kūnus dengia tik papuošalai. Veidai buvo viliojantys, pasitikintys savimi, budrūs. Moterys mėgavosi kūno galia.
– Ar žinai „Olimpiją“?
Mergina suraukė kaktą.
– Mitinius graikų dievų namus?
– Ne, Manė piešinį.
Viešnia papurtė galvą.
– Ne, regis, kad ne.
– Kai jį sukūrė, visuomenė pasipiktino. Modelis pozavo nuogas, tokia pačia poza, kaip ir šiuose paveiksluose, – Geilas mostelėjo ranka į drobes ir jose vaizduojamą rožinę, kreminę, dramblio kaulo ir kavos atspalvio odą. – Tačiau devynioliktojo amžiaus Prancūziją sukrėtė ne nuogybė, o modelio seksualumas. Moteris ne vaidino deivę, o vaizdavo prostitutę. Tuo laikotarpiu nuogas kūnas buvo piešiamas kukliai, perkeltine prasme. Dailininkai nevaizdavo seksualumu spinduliuojančių moterų. „Olimpija“ visa tai pakeitė. Vos po mėnesio atidaroma mano darbų paroda. Dar trūksta vieno paveikslo, – tai prisiminęs Geilas stipriai suspaudė lūpas. – Turbūt girdėjai, kad mano modelis neplanuotai pradingo. Negaliu gaišti daugiau nė minutės. Noriu, kad pozuotum. Ar sutinki?
Merginos akys išsiplėtė. Jose švietė nuostaba ir, Geilo nusivylimui, baimė.
– Aš? Nori, kad aš pozuočiau? Tau? Ant tos kušetės? Nusimetusi drabužius? Nė už ką!
2
Ko jis prašė? Viltė pasitraukė žingsnį atgal. Tada dar vieną. Nervingai stebėjo Geilą Okonorą. Tačiau jai taip ryžtingai atsisakius šis iškart prarado susidomėjimą. Nusisuko ir nė nebandė jos perkalbėti. Viltė matė, kad jis tuoj pat ją pamiršo. Vėl naršė telefone ir svarstydamas po nosimi murmėjo merginų vardus.
Gal jai tiesiog išeiti ir pačiai organizuoti vestuves? Viltė apsidairė ir net prisimerkė apžiūrinėdama erdvų tuščią kambarį, aukštas lubas, milžiniškus langus ir nuostabų vaizdą pro juos… Tiek erdvės Aukštutiniame Istsaide? Viltė paskubom paskaičiavo. Mintyse iššoko skaičiai iš septynių skaitmenų. Mažiausiai. Jos butukas nesunkai tilptų viename kambario kampelyje, o šių namų šeimininkas turbūt jos nė nepastebėtų. Hanteris sakė, kad įbrolis padės jai įsigauti visur, kur tik reikės. Namai tokioje prabangioje vietoje, šis kambarys ir Geilo įsitikinimas, kad gali visiems vadovauti, Viltei sufleravo, jog būsimas svainis nemelavo.
Ji atsikrenkštė, bet balsas vis tiek skambėjo nervingai.
– Ei, manau, kad pažintį pradėjome netinkamai. Esu Viltė Makenzė ir atėjau čia, nes tavo brolis – tiksliau, įbrolis – susižadėjo su mano seserimi.
Geilas nepakėlė akių nuo telefono ekrano.
– Kuris?
– Ką?
– Kuris įbrolis? Turiu jų… – jis stabtelėjo, mėlynos akys skaičiuojant įsitempė, —…penkis. Nors du iš jų turbūt reikėtų vadinti pusiau broliais. Bet jie, šiaip ar taip, per jauni susižadėti.
– Hanteris. Hanteris Karlailas. Prahoje jis susipažino su mano seserimi Fete, ir…
– Hanteris nėra mano įbrolis. Jis buvo mano įbrolis, – patikslino Geilas. – Bet jo mama išsiskyrė su mano tėvu jau prieš dešimt metų. Tad mūsų nesieja jokie giminystės ryšiai.
– Bet jis sakė…
– Žinoma, kad sakė, jis laikosi įsikibęs minties apie šeimą. Tuo jis panašus į savo mamą. Gražu pažiūrėti.
Viltė giliai atsiduso. Jautėsi tarsi Alisa, bandanti perprasti Stebuklų šalies logiką.
– Kaip minėjau, jis susižadėjęs su mano seserimi, tad pagalvojau…
– Nesukčiau dėl to galvos. Juk jis jaunas. Kiek metų seseriai?
Ar pagaliau jai pavyks pasakyti, dėl ko čia atėjo? Jau seniai Viltė nesijautė tokia sutrikusi kiekviename žingsnyje. Žinoma, kiekvienas sutriktų devintą valandą ryto nepažįstamajam liepus nusirengti.
