pastolį.
– Ne velnias, tu laukinis! – vaiko močiutė užpūtė ranką.
– Ai, kalė … – Idotas sprogo ir nusimetė močiutę Key.
– Gerai, sakau! – tarė rupūžė ir paėmė šimto milimetrų skalę. Išvaliau etiketę ant krūtinės ir vėl atidžiau pasižiūrėjau … – Kažkas nėra rusų kalba…
– Duok man syudį. – Idot ištiesė ranką ir paėmė vieną mažą skalę. – Žiūrėk, skaičiai: tūkstantis.. aštuoni šimtai.. devyniasdešimt septintas.. arba tik septintas… Neaišku.
– Ir pabandykime?! Vynas, eik … – pasiūlė klaviatūra.
– Aš nežinau, aš nežinau. Nagi, pabandyk, tu esi moteris, tu ir velnias nenukris. – sutiko rupūžė.
– Kodėl? – įsikišo Idot. – Geriau Sankt Peterburge kreiptis į antikvarinių daiktų pardavėją.
– Taip, mes pamėginsime vienu metu, gerai,.. nusiplauti, o likusią dalį atiduoti antikvariniams daiktams… Taip, rupūžė?
Na, ateik, kas pirmas? – paklausė Idot.
– Raktas. – tarė rupūžė. – pasiūlė jis.
– Na taip, jei nemirši, gali gerti.
– Ką darytum be manęs, valstiečiai. Ir nebijau mirti. Aš esu mano…
– .. nuo mirksėjimo. – supažindino Idot ir, pasiėmęs atostogas, už baravyką.
– Galvijai! – Senolė spjovė ant peties vaiko delnu ir, paėmusi fangą, iš butelio nuplėšė kamštį. Uostytas. “Vynas..” ji nusišypsojo ir čiulpia turinį gurkšniu. Nurijo ir graudino. – Kryaaaa! kietas.
– Na ką? – paklausė rupūžė, nurydama seilių.
– Puiku. Kažkas jau pradėjo groti mano galvoje.
– Taip, nesąmonė. – niūriai atsakė Idotas, išgėręs butelį.
– Taip, pragaras žino. Bet ar tai sena?! – tarė apžiūrinėdamas savo jau tuščią butelį Rupūžę.
– Ir turėkime dar vieną.. – pasiūlė linksma močiutė. – Totoriai negyvena be poros.
– Taigi liko tik trys. – pasipiktino Idot. – Ką mes perduosime?
– Klausyk, ką?! Gerti, gerti taip, karališkai. Kartą mes gyvename. O buteliai jau senoviniai. Jie tušti arba pilni. Vertinami buteliai, o ne vynas.
Ir išgėrė kitas tris taures. Jie sėdėjo ant žurnalo ir uždegė cigaretę: “Idot” – “Marlboro”, “Rupūžė” – “Belomor”, o senelė Clavka – sena mada – ožkos koja. Taigi jie pasitraukė, nebaigę rūkyti, sėdėti…
APULAZAS 4
– Ahahh! Aha!!! – išgirdo iš kiemo.
– kas tai yra? – pašoko iš lovos Ottila, paklausdama savęs. Jo mintys tebebuvo sapne ir jis lėtai krito ant pagalvės ir tuoj pat užkandė.
– Ahahh!!! – Blopas vėl pašoko ir nukrito aukštyn kojomis nuo lovos. – o, velniškai! – Jis sugriebė už kaktos delnu. – Ką tu kvaili, kvaili?
Blyški Isolda Fifovna įėjo į kambarį išplėstomis akimis, abiem rankomis uždengdama lūpas.
– Aa, aa. ji sukluso ir nukreipė pirštą link durų.
– Kas dar? – atsisėdęs ant grindų paklausė Klopas.
– Ten, tvarte…
– Kas tai tvarte? kalbėti aiškiau…
– Yra negyva katė…
– Kokia katė? – vėl paklausė Ottila, trindama patinusią kaktą. – Apie ką tu kalbi?
– Mamyte! – Išplatinusi akis į balso grindis, tarė ji.
– Dabar pažiūrėkime. – Ottila atsistojo ant kojų ir basomis kojomis nuėjo į tvartą.
Vakar jis grįžo vėlai vakare, kai visi miegojo, todėl neklausė apie kalinių triukus. Žinka sekė paskui jį.
Tvartas atrodė užkimštas. Visos netinkamai išsklaidytos liko nepakitusios. Osteroidas Odnoglazovičius sėdėjo viduryje šiukšlių: pensininkas, darbo veteranas, šeštos klasės galvijas, gimęs astronautikos dieną. Močiutės Klawkos vyras, tiksliau, barono dukra Klaudijus Aldarovna von Schluchenberg, neteisėtas Lenino sūnus. Ji visiems tai pasakė.
– Ką tu čia veiki? – paklausė Ottil, senyvo amžiaus, kenčiančio nuo distrofijos.
– Aš sėdžiu. – senelis ramiai atsakė ir įsitempė telefoną.
– Matau, kad nedirbi.
– O ko tu tada klausi?
– Kaip tu čia patekai? – pridūrė Isolda bosas.
– Eik, aš tai išsiaiškinsiu. tarė Bedbug savo žmonai ir kreipėsi į senelį. – Atsakyk.
– Per sienos skylę Osteroidas linktelėjo galva.
Ottila pro šiukšliadėžę pateko į skylę sienoje ir pamatė karvės, pakėlusios uodegą, nugarą. Jis pažvelgė į ją ir pasibaisėjęs: matėsi namų stogai.
– Ar gatvė, ar kas? – paklausė senelis.
– Heh, žinoma.
– O kur visi mano galvijai? – Pirmas dalykas, kuris atėjo į galvą Klopui, kuris su šoniniu matymu ir ausų jutimo plaukais apžiūrėjo tvartą iš vidaus. “Taip, nusiimk užpakalį”, – sušuko jis ir patraukė karvės uodegą. Ji, keršydama, išpylė jam srautą, tarsi iš ugnies žarnos, kurio slėgis siekė šimtą atmosferų. Ottila nuo slėgio dviem metrais pabėgo į nugarą, o spenelis paniro į kiaulių mėšlą. Isolda puolė prie jo padėti iš inercijos ir susiraukusi atsirėmė galvą į jos nuostabią krūtinę. Ir ji norėjo sutikti…
– Fu! – Ji niūriai atmetė galvą atgal į šūdelį ir šoniniu matymu stebėjo, kaip mažėja iš skylės liejamo machi slėgis: “Muuuu!!!” – sušuko karvė, dartanula ir paėmė ją atgal, mojuodama uodega iš bzyk. ir kiti vabzdžiai.
– Kur raktas? – paklausė senelis ir išleido dūmų žiedą.
– kas yra raktas? – hebrajus atsakė Bedbugui, pakildamas iš mėšlo šūdo.
– Mano žmona, kurią pasmerkei vergovei!!! – Osteroidas atsiklaupė ir rankomis atsirėmęs į kelius atsistojo. Jo veidas išreiškė mirtį.
– Isolda!!
– Ką,
