logas
1945 metų pradžioje Raudonoji armija įžengė į Lenkijos teritoriją. Prasidėjo Lenkijos miestų ir kaimų išvadavimas iš fašistinių okupantų. Žingsnis po žingsnio sovietų kariuomenė žengė į vakarinę Lenkijos sieną ir atitinkamai iki rytinės Vokietijos sienos.
Kartu su įprastais koviniais vienetais Smersh taip pat žengė į priekį ta pačia kryptimi. Smerševitai turėjo savo ypatingą užduotį – identifikuoti ir atskleisti fašistų šnipus ir diversantus, kurie liko nykiuose Lenkijos miestuose ir kankinamuose kaimuose, vokiečiams išvykus iš ten.
O jų, šnipų ir diversantų, išlaisvintos Lenkijos teritorijoje liko nemažai. Naciai skaičiavo ir tikėjosi, kad jie nepaliks Lenkijos amžiams, kad anksčiau ar vėliau jie čia sugrįš, todėl jiems čia reikėjo akių ir ausų, plataus agentų tinklo, jų diversantų, teroristų ir žudikų bei visokių sėjėjų. priešiški gandai.
Smersh turėjo kovoti prieš visą visuomenę. Jis taip pat kariavo ne mažiau žiaurų karą nei mūšiai fronto linijoje. Tiesa, «Smersh» kariavo pagal specialias taisykles. Tai buvo nematomas karas, buvo mažai šūvių, beveik nebuvo puolimų – nes šiame kare nebuvo aiškiai apibrėžtos fronto linijos. Čia frontas buvo visur, iš visų pusių. Nematomas, negirdimas, bet dėl to jis tapo dar pavojingesnis.
Taip, taip, pavojingiau. Priekinėje linijoje ten viskas aišku ir tikslu. Štai tu ir tavo bendražygiai, o ten priešas. Smerševitai neturėjo akivaizdaus matomo priešo. Jiems iš esmės kiekvienas galėtų būti ir priešas, ir draugas.
Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad tai buvo Lenkija. Kad ir ką sakytų, tai svetima žemė. Ir žmonės čia buvo svetimi. Gerai ar blogai – bet svetimi. Bet tu nežinai, ko tikėtis iš nepažįstamo žmogaus. Ar jis tau padės, ar ne, ar abejingai praeis pro šalį, ar vogčiomis durs tau į nugarą… Viskas galėjo nutikti svetimoje žemėje. Todėl didžiąja dalimi turėjau pasikliauti tik savimi. Už save – ir net už bendražygio, kuris yra šalia, pagalbą.
Smerševitai nebuvo sujungti į tradicinius kovinius dalinius – būrius, kuopas, batalionus ir pan. Dažniausiai jie veikė mažose grupėse. Tai turėjo savo prasmę ir priežastį. Geriau pulti būriais ir batalionais, bet pasislėpusį šnipą geriau atpažinti nedidelėje grupėje. Tokios buvo šio nematomo, nepastebimo, bet kartu ir labai tikro karo taisyklės.
1 skyrius
Smerš specialioji grupė įėjo į išlaisvintą Krokuvą kartu su Raudonosios armijos užnugario daliniais. Grupėje buvo tik trys žmonės: vyresnioji grupė – kapitonas Aleksejus Mazharinas ir du jo pavaldiniai – leitenantai Kirilas Černychas ir Semjonas Martynokas.
Dar visai neseniai grupę sudarė penki žmonės. Tačiau du iš jų – Ignatas Chausas ir jaunesnysis leitenantas Prokhoras Zarečnevas – neveikė. Ignatas Chausas mirė, o Prokhoras Zarechnevas atsidūrė ligoninėje su rimta žaizda. Taip atsitiko ir antrą dieną po to, kai sovietų kariuomenė įžengė į Lenkijos žemę.
Vieno Lenkijos kaimo valstiečiai Raudonajai armijai pranešė, kad jų kaime slapstosi įtartini žmonės. Anot kaimo gyventojų, šie žmonės buvo apsirengę vokiškomis uniformomis, o jų ginklai buvo vokiški, tačiau tuo pat metu jie nemokėjo vokiškai, o tarsi kalbėjo rusiškai. Kaimo gyventojai tvirtino, kad iš viso jų buvo trys. Na, gal keturis… Dieną šie keistuoliai be galo sėdėdavo kokiame nors apleistame tvarte, o naktį iš jo išeidavo, tykojo po kaimą, ginklu įeidavo į namus, reikalaudami iš gyventojų maisto, o taip pat ir mėnulio.
Ir viskas būtų buvę gerai, kantrūs lenkų valstiečiai būtų toleravę šiuos nepageidaujamus svečius ir, greičiausiai, nebūtų apie juos pranešę sovietų kariams, bet atsitiko nepataisoma nelaimė. Vieną naktį šie įtartini žmonės nušovė vieną kaimo gyventoją. Kaip įprasta, jie įėjo į jo namus, o paskui… O kas žino, kas nutiko toliau? Jie tikriausiai susiginčijo. Gali būti, kad šeimininkas nenorėjo su jais dalytis savo kukliomis duonos ir bulvių atsargomis, o gal net bandė neleisti jiems patekti į namus… Ir tada ateiviai šeimininką nušovė. Savininkas su savimi turėjo žmoną ir suaugusią dukrą, bet kažkodėl šie baisūs žmonės jų nelietė.
Po šio įvykio visas kaimas sunerimo. Tai suprantama, nes jei šie žmonės nušovė vieną kaimelį, tai kur garantija, kad kitą naktį nenušaus kito? O kaimiečiai, pasitarę tarpusavyje, vaikštynes aprūpino vienintele šiuo metu realia valdžia – Raudonąja armija. Sako: ateik ir apsaugok mus. Išlaisvinkite kaimą nuo šių baisių žmonių, kad ir kas jie būtų.
Bet kokios nebaigtos piktosios dvasios, įsitvirtinusios gale, buvo Smersh dalis. Būtent SMerševitai turėjo susidurti su tokia publika. Kaimo vaikščiotojai buvo išsiųsti pas Aleksejų Mazhariną.
Macharinas nemokėjo lenkiškai, o vaikščiotojai (jų buvo trys) nemokėjo rusų kalbos. Bet vis dėlto jiems pavyko suprasti vienas kitą. Sunkus pokalbis truko valandą, ir dėl to Mazharinas daugiau ar mažiau suprato situaciją.
Taip ir buvo, kiek jis suprato. Dar visai neseniai kaime buvo nedidelis vokiečių garnizonas – kažkas panašaus į artilerijos dalinį su trimis pabūklais. Kartu su vokiečiais buvo dar keli žmonės – apie dešimt, o gal ir penkiolika. Ne, jie nebuvo vokiečiai, nes nekalbėjo vokiškai, taip pat nesielgė kaip vokiškai. Gali būti, kad šie žmonės buvo rusai, nors buvo apsirengę vokiškomis uniformomis. Kodėl kaimo žmonės tikėjo, kad šie žmonės yra rusai? Bet todėl, kad jie keikėsi rusiškai. O, rusiškų keiksmų negalima supainioti su jokiais kitais keiksmais!
Na, o tada, prieš pat Raudonajai armijai atvykstant, vokiečiai, paėmę ginklus, paliko kaimą. O kartu su vokiečiais pasitraukė ir tie žmonės, kurie nebuvo vokiečiai. Bet, kaip paaiškėjo, ne visi. Liko trys ar keturi. O kodėl jie liko – kas žino? Ir taip jie nužudė vieną iš kaimo gyventojų.
Išklausęs vaikščiotojų, Mazharinas iškart susitiko su keliais savo pavaldiniais. Reikėjo aptarti situaciją ir nuspręsti, kaip elgtis toliau.
«Greičiausiai tai yra vlasoviečiai», – pasiūlė Ignatas Chausas. – Tai gerai žinomas faktas… Jie nelabai nori slampinėti kartu su vokiečiais. Kai kurie lieka. Jie bando gauti sovietinius dokumentus ir praeiti kaip savo. Visai neseniai kalbėjomės su šiais vaikinais. Netoli Bresto, jei prisimenate…
«Mes prisimename», – visiems atsakė Kirilas Černychas. – Kaip tu gali pamiršti? Jie buvo pikti vaikinai, užsispyrę. Jie atmušė iki paskutinės minutės. Jie bandė prieiti prie mūsų su peiliais.
«Tai yra tas pats», – sakė Ignatas Chausas. – Aš tau sakau tiksliai! Žemė po niekšų kojomis užsidegė! Jie ieško būdų, kaip išgyventi. Kelionei renkami charčiškiai. Jie paims jį ir eis į priekį. O tiksliau, atgal. Į buvusią tėvynę. Ten lengviau pasiklysti.
«Taigi turime juos pašalinti», – sakė Prokhoras Zarečnevas. «Mes nuvažiuosime į tą kaimą tą pačią naktį ir… Jų ten tik trys ar keturi». Mes susitvarkysime.
– O jeigu jų bus daugiau? – suabejojo Macharinas. «Sakykim, trys ar keturi naktimis klaidžioja po kaimą, o likusieji laukia troboje?.. Kaipgi nesuklysti?
– O ne! – nesutiko Kirilas Černychas. «Jei kaime jų būtų daugiau, jie apie tai žinotų! Ar kaime galima ką nors paslėpti? Ten apie visus viskas žinoma. Ir nesvarbu, ar kaimas lenkiškas, rusiškas ar dar kas. Žinau, ką kalbu – pats esu kaimietis.
– Protinga, – nusišypsojo Maharinas. «Na, mes neprašausim pastiprinimo». Galime patys susitvarkyti. Ne pirmą kartą.
Kitą naktį penki smerševičiai kartu su trimis vaikščiotojais išvyko į kaimą.
– Štai, jų tvartas! – vaikščiotojai nedrąsiai parodė į tupus pastatą, tamsėjantį už kaimo pakraščio.
– Suprantu, – pasakė Maharinas. – Ką gi, ačiū. Dabar eik iš čia! Ateik gyventi!
Kaimiečiams
