style="font-size:15px;"> – Taigi pasakykite man! – apibendrino Semjonas Martynokas. – Ir neabejokite. Nes jūsų lenkų pasaulio valgytojų ir savanaudiškų žmonių laikas baigėsi! Dabar tavo laikas!
– Nesuprantu… – Janas išskėtė rankas.
«Tai iš įpročio», – Martynokas paglostė vaikinui per petį. – Su laiku viską suprasi. Tai tas pats mokslas, kurį visi labai greitai perpranta. Ir išnaudotojai, ir darbo elementas. Tuo tarpu padėkite mums visais įmanomais būdais. Kadangi telpate į kelnes, turite jas užsisegti. Priešingu atveju bus netvarka.
«Aš tai suprantu», – šį kartą Iano šypsena buvo labiau pasitikinti savimi.
– Na, gerai! – pasakė Martynokas. – Vade, visa kita paaiškink jam pats.
«Turime žinoti, kur ši moteris gyvena», – pasakė Mazharinas, atsigręžęs į Janą. «Arba kur ji eina kiekvieną kartą, kai išeina iš restorano. Tada: viena ji eina į savo vietą arba kartu su savo ponu. Tu supranti?
– Taip, – linktelėjo Janas Kitsakas. – Tai aš turiu galvoje. Bet daugiau nieko nesuprantu. Ką daryti, jei jie išeis iš restorano ir eis skirtingomis kryptimis? Ką aš turėsiu daryti? Kuo man sekti?
«Tai tiesa», – pagalvojęs pasakė Maharinas. – Greičiausiai taip ir bus. Tai yra, jie pasklis skirtingomis kryptimis. Ir būtų gerai stebėti abu. Ech, Semjonai?
– Taigi tai tik mes! – nerūpestingu balsu pasakė Martynokas. – Tai įprastas dalykas.
«Na, jei tai pažįstama, tu turėtum tai padaryti», – sakė Mazharinas. «Tereikia sugalvoti, kaip tai padaryti geriau!
– Geriau, – šyptelėjo Martynokas, – tada aš būsiu su panele. Čia manęs niekas niekuo neįtars. Ir ką? Į įstaigą atvyko pareigūnas ir jauna ponia! Įprastas dalykas. Kodėl sovietų karininkas negali pakviesti ponios į restoraną? Kitas dalykas – kur gauti tokią panelę per trumpiausią įmanomą laiką? Su pirmąja pasitaikiusiu tokio dalyko nepadarysi… Gerai, pagalvokime. Taigi, šis stulpas yra mano. Nuvesiu tave iki pat lopšio. Beje, – Martynokas žvilgtelėjo į Ianą. – Kodėl manote, kad šis ponas yra lenkas?
– Kas jis dar? – paklausė Ianas.
– Na, kas… Tarkim, vokietis. O gal anglų kalba. Tau čia buvo visokių žmonių.
– Ne, – trumpai pagalvojęs pasakė Yangas. – Jis lenkas. Lenkai kitokie nei visi…
– Apie ką tu kalbi? – Martynokas ironiškai primerkė akis. – Ir ką tiksliai? Gal gali paaiškinti?
«Gerai, nesiginčyk», – į pokalbį įsiterpė Maharinas. – Lenkas, ne lenkas… Koks skirtumas? Bet jūs tikrai turite jį sekti. Apskritai, taip. Ianai, tu stebėk šią panelę. O tu, Semjonai, esi jos palydovas. Tai aišku?
– Tikrai ne, – pasakė Martynokas. – O jeigu jie nenori skirtis ir po restorano eina kartu apsikabinę? o kur?
– Tada Ianas stebės juos abu, o tu jį palaikysi. Bet kas žino? Keturios akys gali aptikti stebėjimą daug lengviau nei dvi.
«Tai suprantama», – sutiko Martynokas.
– Janas, – pasakė Maharinas. – Šiandien yra antradienis. Rytoj trečiadienis. O ketvirtadienį, anksti ryte, būtinai reikia čia būti. Pasakyk man, kas ir kaip. Tai viskas, ką norėjau pasakyti.
– Gerai, – trumpai pasakė lenkas ir atsistojo ketindamas išeiti.
– Palauk, – sustabdė jį Martinokas. – Tai viskas, bet ne iki galo. Apskritai, taip. Trečiadienį, pusę šešių vakaro, pasirodysiu jūsų nuostabiame restorane. Su manimi bus ponia, prašau į tai atsižvelgti. Būtų malonu, kad tu ir aš ten pasižiūrėtume vienas į kitą. Ne apsikabinti ar pabučiuoti, o pasižiūrėti vienas į kitą. Kad žinotum, jog esu šalia. Ir kad aš taip pat žinočiau, kad esate šalia. Ir taip apsimetame, kad vienas kito nepažįstame. Ir viskas: mes su panele linksminamės, tu skuti bulves. Ir mes visi laukiame, kol ta pati gražuolė pasirodys su savo vaikinu. O tada laukiame, kol jie išeis, ir judame paskui juos. Tai reiškia, kad jūs esate priekyje, aš ir mano ponia esame šiek tiek toliau. Ir tada elgiamės pagal aplinkybes. Dabar viskas galutinai.
«Atėjau į protą», – atsakė Yang, trypčiojo aplinkui ir pridūrė: «Padarysiu viską». Ar galiu eiti dabar?
«Taip», – pasakė Mazharinas. – Ačiū.
«Ir aš jus taip pat pabarsiu», – atsakė Janas Kitsakas.
– Kodėl mes čia? – nustebo iki šiol tylėjęs Černychas.
«Už tikėjimą», – sakė Yang. «Tu manęs nepažinai, bet vis tiek manimi tikėjai».
– Gerai, – mostelėjo ranka Maharinas. – Ten išsiaiškinsime. Beje, kaip vadinasi tas restoranas?
– Auksinis balandis, – atsakė Jangas. – Ir prie vokiečių taip vadinosi, ir dabar. Tik dabar jis turi kitą ženklą. Anksčiau ji buvo vokiečių kalba, o dabar lenkų kalba.
Jis išėjo. Smerševitai kurį laiką tylėjo.
– Ar manote, kad tai jūsų nenuvils? – pagaliau paklausė Martynokas Macharino.
«Manau, kad ne», – atsakė Mazharinas. – Priešingu atveju, kodėl jis pas mus ateitų? Bet atėjo… Ir dar sutiko sekti tą ponią. Taip pat galėčiau nesutikti. Ne, viskas bus gerai. Protingas vaikinas, jaučiu tai savo žarnyne.
«Gal jis protingas», – nesiginčijo Martynokas. – Bet nesvarbu, kodėl tokia rizika? Galėtume patys sekti. Aš už džentelmeną, Kirilas – už panelę. Arba atvirkščiai. Ir viskas būtų normalu.
«Lenkas yra vietinis», – sakė Mazharinas. – Vadinasi, jis geriau pažįsta miestą. Ir tai labai svarbu stebint. Ką daryti, jei ponia tai supras ar tiesiog pajunta uodegą už nugaros ir nori supainioti savo pėdsakus? Ir tai tikrai jus suklaidins. Bet jei gerai pažįstate miestą, pasistenkite ir lengvai jus taip sumušti! Taigi, manau, šiuo atveju galite rizikuoti.
«Na, taip, taip», – sutiko Martynokas, nors buvo aišku, kad šiuo klausimu jis turi kitokią nuomonę. «Ir dabar, kaip suprantu, turime plačiau pakalbėti apie tą įdomią damą», – sakė Martynok. – O apie visus aplinkinius… Ar aš teisingai suprantu?
– Taip, – trumpai atsakė Maharinas.
– Ir tada, – pasakė Martinokas, – leiskite man pradėti pirma. Nes klausiausi mūsų šlovingojo lenko ir sukūriau įdomią koncepciją.
«Išdėstyk savo koncepciją», – nusišypsojo Maharinas.
«Manau, kad taip», – pradėjo Martynok. – Lenkas teisus – ši ponia labai įdomi. Kol nepasirodėme šiame mieste, ji bendravo su vokiečiais. Bendravau labai artimai, galima sakyti, reguliariai.
«Visų akivaizdoje ir tikrai nesislėpdamas», – prie žodžių pridūrė draugas Černychas.
– Būtent, –
