nes – niekada nežinai? Kas žino, kaip viskas gali pasisekti tame prakeiktame «Golden Dove» restorane? Ką daryti, jei kas nors pastebės, kad yra sekamas ir atidengia ugnį? Arba, tarkime, jis puls į tave su peiliu? Viskas galėjo nutikti: jie yra šnipai… Čia praverčia moters drąsa, sumanumas ir gebėjimas šaudyti.
O be to, tokia moteris, anot Martynkos, irgi turėtų būti graži. Semjonas ypatingą reikšmę skyrė moteriškam grožiui. Čia, pasak Martynkos, buvo paslėpta speciali operatyvinė gudrybė. Tarkime, rytoj jis pasirodys restorane su bjauria ponia. Taigi kas iš to išeis? Bus taip, kad visi kiti restorano lankytojai iškart atkreips dėmesį į jį ir ponią ir pradės galvoti: kodėl ši ponia tokia negraži? Kas veža bjaurias moteris į restoranus? Ei, ei, nejaugi šis leitenantas pasirodė restorane su savo bjauriąja mergina kažkokiu slaptu tikslu? Juk visi žino, kad bjaurios ponios egzistuoja tam, kad atliktų tam tikras užduotis ir užduotis. Ir dar – už ką?
Ir visai kas kita, jei ponia su Semjonu yra gražuolė. Žinoma, tokiu atveju visi atkreips į ją dėmesį, tačiau galvos kitaip. Ir todėl niekam neateitų į galvą, kad tokia ponia taip pat budi. Moteriškas grožis yra geriausias ir patikimiausias būdas užsimaskuoti visais šnipinėjimo klausimais!
Tai tiesa, bet kur rasti tokį pavogimą? Ir per trumpiausią įmanomą laiką, nes trečiadienis jau čia, rytoj! O iki trečiadienio damai dar reikia pasiruošti, ją reikia tinkamai instruktuoti, nes net jei ji yra pati gražiausia moteris visoje Krokuvoje, laukianti užduotis yra subtili ir jos tiesiog imtis atsitiktinai neįmanoma!
Ir be viso kito, ponia neturėtų būti nei lenkė, nei vietinė gyventoja, nes kas žino, kuo jie kvėpuoja, šie vietiniai gyventojai? Ne, čia reikia savo ponios, brangioji, sovietinės kilmės. Žinoma, reikalas nėra lengvas, bet, kita vertus, ar tikrai smerševikas turi paprastų dalykų? Visos jo bylos yra sudėtingesnės.
Ieškodamas partnerio būsimai bylai, Semjonas lankėsi ligoninėje, tarp priešlėktuvinių ginkluotųjų ir tarp signalininkų. Ir be konkretaus rezultato. Semjono nuomone, jis neatrado tinkamo kandidato.
Viskas, kaip įprasta tokiuose reikaluose, buvo nulemta atsitiktinai. Kai Semjonas jau buvo arti puls į neviltį, jo dėmesį patraukė pulkas merginų, vilkinčių karinę uniformą, sėdinčių ant suoliuko prie kokio nors oficialaus pastato, o prie įėjimo – sargybinis. Jų buvo penki, o tarp jų buvo vienas… Iš pirmo žvilgsnio į ją Semjonas suprato, kad tai yra ta laimė, kurios jis ieško! Bent jau sprendžiant iš merginos išvaizdos. Be abejo, ji buvo graži mergina. Šviesiai rudais plaukais, griežtomis, jūros žalumo akimis. Ir kitos merginos nepaliaujamai juokėsi ir čiulbėjo, bet ši toli tylėjo. Iš to Semjonas padarė išvadą, kad ji buvo ne lengvabūdiška plepioji, o rimta ir atsakinga mergina, tai yra būtent tai, ko jis iš tikrųjų ir ieškojo. Mergina ant pečių turėjo meistro antpečius, ir tai Semjoną dar labiau įkvėpė: nieko vertas žmogus nebus paaukštintas į meistrą.
Semjonas tapo orus, ištiesino diržą ir kardo diržą, pastūmė skrybėlę į vieną pusę ir priėjo prie merginų. Žinoma, jie pastebėjo jauną garbanotą leitenantą ir tuoj pat pažiūrėjo į jį gudriomis akimis. Visi, išskyrus tą pačią merginą seržantę. Ji vis dar sėdėjo ant paties suoliuko krašto ir nepakeldama žvilgsnio žiūrėjo į plonu ledo gabalėliu padengtą balą, į kurią buvo įšalęs iš kur nežinia išlindęs klevo lapas.
– Labas, drauge leitenante! – draugišku choru su Semjonu pasisveikino merginos. Jiems jis visai nesigėdino ir, žinoma, net negalvojo apie bent kažkokio pavaldumo išlaikymą. – Iš kur pas mus atėjai – tokia graži ir garbanota? Kodėl ten visi tokie gražūs? Na, supažindinsime jus! Mes neprieštaraujame!
Ir merginos juokėsi kartu – visos, išskyrus vieną. Ji tik žvilgtelėjo į Semjoną, ir viskas. Na, ji žiūrėjo ir akis! Tokios akys, kad Semjoną iš karto apėmė nevalingas tėvynės ilgesys – šiltų pajūrio kraštų, kuriuose jis nebuvo daug metų. Kadangi iš pradžių išvyko į aktyviąją tarnybą, o paskui iš karto išvyko į karą, tėvynėje nesilankė. Ir kas žino, ar jis dar kada nors ten bus. Juk tai karas. O kare tu gali mirti.
– Taip, štai ką! – Semjonas žaidė kartu su merginomis. – Kuris iš manęs yra gražus? Taigi, valkata iš tolimų pakraščių… Bet tada visi kiti mano bendražygiai – tie, žinoma… Jie gražūs!
– Na, pristatyk mane! – linksmai šūktelėjo vienas čiulbesys.
«Štai kodėl aš atėjau», – nusišypsojo Semjonas. – Bet aš pastebiu, kad tu čia merdi be vyriško dėmesio.
– Na, mums dar užtenka vyriško dėmesio! – pašaipiai sumurmėjo kita mergina. – Norėtume kažko patikimesnio. Taigi visam gyvenimui!
Semjonas norėjo ką nors atsakyti į šį nepretenzingą mergaitišką pokštą, bet persigalvojo, nes neturėjo laiko juokauti. Trečiadienis artėjo nenumaldomai ir nenumaldomai. Tiksliau trečiadienio vakarą.
– Tiesą sakant, aš tikriausiai ateisiu pas tave, – tarė jis, žiūrėdamas į vyresniąją merginą.
– Oi-oi-oi! – iš karto pasigirdo keli linksmi mergaitiški balsai. – Taigi, drauge leitenante, jūs nusprendėte tuoj pat pažaisti koziriais! Stebėkite mūsų Pavliną! Bet jūsų pastangos bergždžios!
– Kodėl taip yra? – paklausė Semjonas.
– Nes mūsų Pavlina yra…
– Užsičiaupk! – suirzusi rėkė vyresnioji mergina, kurią jie vadino Pavlina, palūžusioms mergelėms ir ramiai pažvelgė į Martynką. -Kas tu esi ir ko tu nori?
Atrodė, kad pokalbis nuo pat pradžių įgauna dalykišką formą, Semjonui tai patiko. Su tokia mergina kaip ji, visokie požiūriai neturėjo prasmės. Reikėjo su ja pasikalbėti tiesiai ir atvirai.
– Štai, – pasakė Semjonas ir iš krūtinės kišenės išsitraukė raudoną asmens dokumentą. – Aš esu iš Smersh. Ar girdėjote šį pavadinimą?
– Oho! – iš nugaros sukrėstas sušuko merginos balsas. – Iš Smersh! Rimtas vaikinas! Ir mes kaip lygūs!..
– Mums reikia pasikalbėti, – pasakė Semjonas, atsisukęs į vyresniąją merginą.
– Kaip tik su manimi? – ramiai paklausė ji, o Semjonui patiko tokia ramybė. Jis pats daugeliu atžvilgių buvo neramus ir chaotiškas žmogus, todėl labai vertino ramybę kitame. Pavyzdžiui, savo vadą Mazhariną jis gerbė pirmiausia už nuolatinę ramybę.
«Taip, būtent su tavimi», – pasakė Semjonas.
– Apie ką? – paklausė mergina.
– Ne čia, – Martynokas atsigręžė į kitas tylias merginas. – Kažkur į šoną.
Mergina tyliai pakilo ir ramiai ėmė žiūrėti į Semjoną.
– Koks čia biuras? – Semjonas linktelėjo į sargybinį.
– Bendravimas, – trumpai paaiškino vyresnioji mergina. – Šifravimas ir iššifravimas.
– Suprantu, – pasakė Semjonas. – Na, eime į vidų. Ieškokime kampelio pokalbiui.
«Turime griežtą prieigos sistemą», – sakė mergina. – Jie tavęs nepraleis…
– Jie
