dešimtmetyje kanapių paklausos protrūkis JAV lėmė, kad Meksikoje ir Jamaikoje labai padaugėjo didelių marihuanos plantacijų. Dešimtmečio pabaigoje Baltieji rūmai įgyvendino didžiulę kampaniją prieš narkotikus: Meksikoje nuodingaisiais pesticidais buvo nupurkšta daugybė marihuanos laukų, tai sukėlė staigų naujų auginimo teritorijų poreikį – Kolumbijos ūkininkai mielai ėmėsi atsiradusios nišos. Izoliuoti, tinkamo klimato ir geografiškai pernelyg nenutolę nuo JAV rinkos Šventosios Mortos kalnai pasirodė pakankamai patraukli vieta amerikiečiams kanapių augintojams perkelti savo veiklą. Herbicidų purškimui Meksikoje artėjant prie pabaigos, 75 procentai visos Jungtinėse Valstijose surūkomos žolės buvo užauginama Kolumbijoje, Karibų jūros pakrantėje.
Iš pradžių Amerikos kanapių pionieriai keliavo į kalnus ir aprūpindavo nepasiturinčius ūkininkus sėklomis ir kitais ištekliais, reikalingais kanapėms auginti. Jau po keleto metų kolumbiečiai, įsikūrę kalnuose, buvo pajėgūs perimti plantacijų valdymą ir išstumti amerikiečius iš gamybos ir eksporto. Tačiau los gringos, amerikiečiai, kontroliavo pagrindinę rinką – JAV. Kalnų papėdėje įsikūrusio Santa Martos miesto laikraščiuose 1972 m. vis pasirodydavo straipsnių apie keistus vyrus, kurie atvirai gyrėsi uždirbantys didelius pinigus nelegaliai prekiaudami marihuana. Žinios apie pelningą žaliąjį derlių greitai sklido ir jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje marihuanos laukai ėmė dygti visoje šalyje. Visiems regionams, kur vyko šis procesas, buvo būdingi du bruožai, ateityje tapsiantys itin svarbūs kitam Kolumbijos narkotikų bumui: šie regionai buvo neseniai apgyvendinti ir nepasiekiami vyriausybės institucijoms.
Tų laikų eksporto organizacijų, Medeljino ir Kalio kartelių pirmtakų, struktūros buvo gana paprastos. Jas sudarė daugiausia ūkininkai – tenykščiai žmonės, vergų palikuonys arba mestizo naujakuriai, ieškantys naujų žemių – dirbdavę žemę vietiniams eksportuotojams, kuriems paprastai priklausydavo keletas lėktuvų pakilimo takų ar nedidukas uostas ir kurie susitardavo su importuotoju kitame Karibų jūros krante.
Dauguma augintojų, įsikūrusių aplink Šventosios Mortos kalnus, buvo kilę iš šio regiono, ir daugelis jų nusprendė atsisakyti kanapių auginimo po kelių pelningų sezonų. Uždirbtų pinigų pakako grįžti prie legalios žemdirbystės, nerizikuojant savo patogiu gyvenimu. Marihuanos karštinė, la bonanza marimbera, šiandien Kolumbijos folklore romantizuojama kaip laukinė ir nerūpestinga era – tikriausiai todėl, kad ji akivaizdžiai kontrastavo su vėliau prasidėjusiu smurtu, o ne todėl, kad buvo ypatinga pati savaime.
Žaliąjį bumą nuo netrukus prasidėsiančio baltojo skyrė vienas svarbus kultūrinis bruožas, turėjęs didelės įtakos tam, kas įvyks kiek vėliau, kai jau devintajame dešimtmetyje Kolumbija taps viena žiauriausių vietų pasaulyje. Šis bruožas taip pat padėjo kurti to laikotarpio „rožinių akinių“ reputaciją – žaliasis bumas buvo aristokratiškas. Kolumbijos kaimo vietovės, kaip Karibų jūros pakrantės gyvenvietės, visada buvo feodalinės. Kultūriniu kapitalu apsirūpinę žemių savininkai giliomis kišenėmis ramiai ir taikiai karaliavo. Turėdami daugiau galios nei politikai ir ekonomistai, jie vadovavo gyventojams ir valdė infrastruktūrą. Jei žemių valdytojas nebuvo meras, gubernatorius, prezidentas ar koks nors kitas išrinktas pareigūnas, jis buvo kaimynas, pusbrolis, verslo partneris arba bičiulis la clase política – politikų klasės, kuri amžių amžius valdė Kolumbijos kaimo vietoves naudodama strateginį smurtą. Kai tik pradėjo gausiai byrėti iš kanapių gaunamas pelnas, vietinis valdžios elitas sustiprino su narkotikais susijusios veiklos kontrolę ir atotrūkis tarp neturtingų kalnų ūkininkų ir transportuotojų, prekybininkų ir eksportuotojų (los marimberos) dar padidėjo. Natūralu, kad esant tokiai situacijai įtakingos žemvaldžių šeimos – šioje patriarchalinėje visuomenėje dažniausiai jauni vyrai – ėmė kontroliuoti prekybą. Ši dinamika tarp izoliuotos ir neraštingos žemdirbių populiacijos ir elito klasės, turinčios lengvą prieigą prie pakrantės ir jos infrastruktūros (jie arba buvo tos žemės savininkai, arba galėjo papirkti tuos, kurie ją administruoja), buvo būtina sėkmingam eksportui.
Iš pradžių kanapes transportavo mažais krovininiais laiveliais ir nedideliais lėktuvais, kylančiais iš prieplaukų ir besileidžiančiais siauruose privačių žemių ruoželiuose. Tačiau, visame pasaulyje augant paklausai, atsirado naujų, efektyvesnių būdų. Kanapių magnatai investavo į didesnius orlaivius, ypač DC-3, lėktuvai naktimis kilo iš komercinio oro uosto Santa Martoje. Oro eismo kontrolieriai, apsauga ir Kolumbijos civilinės aviacijos tarnyba (KCAT) buvo papirkti siekiant užtikrinti oro uostų slaptumą. Kylant lėktuvams su kanapių kroviniais būdavo išjungiama elektra.
Nuo to laiko KCAT direktoriui priklausė svarbiausias vaidmuo narkotikų prekyboje (artėjančio bumo metu šis vaidmuo taps dar reikšmingesnis), ir labai dažnai tai turėjo lemtingų pasekmių šias pareigas einančiam žmogui. KCAT tapo dūzgiančiu epicentru, jį apraizgė žmogžudystės ir politiniai skandalai. Tarnyba vis dar yra dėmesio centre tų, kurie bando atskleisti tikrąjį valdžioje buvusių politikų vaidmenį narkotikų prekyboje. Álvaro Uribe, garbinamas dešiniosios pakraipos Kolumbijos prezidentas 2002–2010 m., nuo 1980 iki 1982 m. ėjo KCAT direktoriaus pareigas. Pasak Césario Gavirios, kuris buvo prezidentas 1990–1994 m., Uribe buvo priverstas atsistatydinti, nes ignoravo savo artimiausio pavaldinio, politiko ir valstybės tarnautojo Césario Villegaso veiksmus. Pastarasis daugelį metų bendradarbiavo su mafija ir garantavo oro uostų prieinamumą stiprėjantiems kokaino karteliams. Nežinia, kiek tiesos Uribe žodžiuose apie jo vaidmenį tuometiniuose narkotikų sandoriuose, tačiau, šiaip ar taip, narkotikų magnatų veikla, susijusi su Civilinės aviacijos tarnyba, paliudija: marimbos (marihuanos) suklestėjimas buvo korumpuotos politinės kultūros pradžios taškas, netrukus tai tapo nuolatine realybe, sistema, kurioje žemės savininkai, politikai, generaliniai direktoriai ir narkotikų prekeiviai susivijo į nuolat augantį klampų ir kruviną tinklą.
Tai, jog marimbos bumas kilo iš aristokratiškų sluoksnių, suteikė jam kiek absurdišką „gerų vyrukų“ sėkmės atspalvį, tačiau kokaino bumo, kurį kontroliavo Pablo Escobaro Medeljino kartelis ir kurio šaknys siekė kur kas mažiau idealizuojamą vidurinę miesto klasę, įvaizdis buvo visai kitoks. Los marimberos jau turėjo galią, kurią Escobaras ir jo vyrai siekė užsitikrinti žudydami visus, stojusius jam skersai kelio. Šiuolaikinėje Kolumbijos literatūroje ir liaudies muzikoje gausu dažnai itin kandžiai vaizduojamų kultūrinių kontrastų tarp marimberos ir coqueros (kokaino rinkos atstovų). Garsi Kolumbijos televizijos žvaigždė, turinti ryšių abiejose barikadų pusėse, apibūdino šį kontrastą aprašydama susitikimą su Dávilomis – viena galingiausių pakrantėje žemvaldžių šeimų, kuri kontroliavo kanapių bumą ir visai atsitiktinai artimai draugavo su Kolumbijos numylėtu prezidentu Alfonso Lópezu Michelsenu. Ji rašė:
„Kitaip nei kokos vyrukai, kurie, išskyrus keletą išimčių (pavyzdžiui, Ochoa), priklausė žemiausiajai arba žemesniajai vidurinei klasei, Dávilų šeima buvo neatskiriama pakrantės aristokratijos dalis. Los coqueros – žemi ir nepatrauklūs, o kanapių karaliai – aukšti ir išvaizdūs. Daugybė Dávilų šeimos moterų ištekėjo už galingų vyrų – prezidento Lópezo Pumarejo, prezidento Turbay’aus sūnaus ar Julio Mario Santo Domingo – turtingiausio žmogaus Kolumbijoje.“
Kitas aristokratiškas bruožas, neatsiejamas nuo žaliosios karštinės, – nebaudžiamumas. Kolumbija buvo ir yra vieta, kur viską galima nupirkti: jei tik tavo vardas ir odos spalva tinkami, o banko sąskaitoje guli solidi suma – gali būti ramus, bent jau dėl valdžios. Regionuose, išlaikiusiuose patriarchalines ir feodalines tradicijas bei nebaudžiamumo suvokimą ir susijusiuose su marimbos bumu, neretai vešėjo kraštutinė, kartais nutrūktgalviška jaunų vyrų iš turtingų baltųjų šeimų arogancija. Los marimberos būdingas nerūpestingas laisvumas ir svaiginantis buvimo bangos viršūnėje pojūtis virto begėdišku nesiskaitymu, kartais išeinančiu net už šalies ribų. Juanas Miguelis Retalis, jaunuolis
