buvo šitai nuslėpti nuo laimingo jaunimo „Pit Stop“, „Casa Kiwi“ ir kitose Medeljino oazėse.
ŠŪVIAI PASIGIRDO praėjus kelioms akimirkoms nuo tada, kai Diego išėjo iš namo. Iš viso buvo septyni. Vilkėdama vien marškinius ir apsijuosusi rankšluosčiu Lina išbėgo į gatvę, ten tysojo kūnas žmogaus, su kuriuo ji praleido dvidešimt šešerius metus. Diego gulėjo kraujo klane prie durų. Lina nualpo. Jam buvo šauta keturis kartus į galvą ir tris į pilvą. Mažyčiai tarsi plastikiniai smegenų gumulėliai buvo įstrigę plaukuose.
– Tai įvyko prieš penkis mėnesius ir devynias dienas.
Lina Cuevas sėdi šalia papuoštos eglutės viename prasčiausiai pagarsėjusių Medeljino mikrorajonų – Comuna 13. Ji skaičiavo dienas nuo šio įvykio. Nors Linai dvidešimt šešeri, ji neatrodo vyresnė nei aštuoniolikos, pasakodama savo istoriją suka plaukus į uodegėlę, veidas dar apvalus, tačiau kiek sumenkęs. Ji tvardosi ir neatrodo nė trupučio nustebusi dėl to, kas nutiko.
– Jie kovoja siekdami pasidalyti Medeljiną tarpusavyje.
Diego buvo Linos brolis, jis tik vienas iš daugybės jaunų vyrų, netekusių gyvybės kovose dėl narkotikų veiklos centrų pasidalijimo. Medeljinas, Kalis ir Bogota nėra vien finansų metropoliai ir nepakeičiami pinigų plovimo, prekybos ginklais ir viso kito, kas susiję su pasauliniu kokaino eksportu, centrai – šie miestai yra savarankiškai augančios rinkos. Nors JAV ir Europoje taip geidžiami milteliai niekada nebuvo itin populiarūs Kolumbijoje, situacija greitai keičiasi. Augant turizmui, tarptautinės pagalbos sektoriui, daugėjant užsienio investicijų ir kalbos mokyklų, suvokimas apie amerikiečių ir europiečių psichotropinių medžiagų pomėgius taip pat išsiplėtė. Vietinė paklausa įsisiautėjo.
Diego dirbo organizacijai, kontroliuojančiai narkotikų prekybą viename Medeljino mikrorajonų, ir buvo eilinė auka kruvinoje visos šalies realybėje. Kai viena ginkluota grupuotė viešpatauja teritorijoje, būna ramu, žmonės – patenkinti ir laimingi. Paprastai gyventojams, bent jau neturtingiems, visai nerūpi, ar kontrolė partizanų, sukarintų grupuočių, ar valdžios rankose, svarbiausia, kad būtų taika ir stabilumas. Tikrasis chaosas įsisiautėja, kai prasideda kovos dėl teritorijų ir didelio masto žudynės.
Taip pat ir su narkotikais. Maršrutai, laboratorijos, auginimo teritorijos ir pardavimai – viskas gana ramu ir visai nekrinta į akis tol, kol vienas narkotikų baronas ir jo karinis aparatas kontroliuoja teritoriją. Tačiau vos tik jį suima arba nužudo, užverda pragaras: buvusios taikios teritorijos netrukus virsta sunkiai įsivaizduojamo žiaurumo karo zonomis. Skurdas taip plačiai paplitęs visoje kokaino teritorijoje nuo Bolivijos iki Peru, Kolumbijos, Centrinės Amerikos, Meksikos ir Venesuelos, kad, subyrėjus nors vienai grandinės daliai, atsiranda tūkstančiai kandidatų, pasirengusių užimti atsilaisvinusį postą. Dalis smurto, kurį skatina kokaino industrija, – tai žudynės policininkų, prokurorų, politikų, žurnalistų ir kitų, stojančių skersai kelio mafijai ir jos finansiniams interesams, tačiau daugiausia žūsta neturtingų jaunų vyrų, kovojančių dėl vietos kriminalinėje hierarchijoje.
Mirus Escobarui, Medeljino kriminalinius elementus prižiūrėjo Diego Murillo, dar žinomas kaip Don Berna, vienkartinis El Patróno partneris, tuo metu buvęs Kolumbijos kariuomenės ir JAV karo prieš Medeljino kartelį sąjungininkas. Kol jis geležiniu kumščiu valdė miesto kriminalinį pasaulį, buvo ramu. Bernos filosofija buvo gana paprasta – nesiūbuok valties. Jis paisė įstatymų ir stiprino esamas jėgos struktūras, todėl jam buvo leista veikti netrukdomam. 1998–2002 m. Don Berna, padedamas kariuomenės, sėkmingai susidorojo su visomis partizanų grupėmis Medeljine, ir tada laikinai sumažėjo žmogžudysčių skaičius, bet 2001 m. miestas vėl paskelbė beprecedentę statistiką – 220 žmogžudysčių 100 000 gyventojų. Tačiau sudavus smūgį paskutinei miesto tvirtovei – Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia (FARC) – įsivyravo taika. Netrukus Don Berna valdė 200 nusikalstamų gaujų, kurioms priklausė 8000 jaunų vyrų. Žmogžudysčių skaičius gerokai sumažėjo. Kol teisėsauga nekišo nagų prie narkotikų verslo ir kitų, rafinuotesnių, nelegalių veiklų, susijusių su jo kriminaliniu sindikatu, Berna mielai bendradarbiavo su vyriausybe: kovojo su vietiniais revoliucionieriais ir stengėsi pažaboti gatvės nusikaltimus, tokius kaip plėšimai, automobilių vagystės, prievartavimai, riaušės ir kiti prieš visuomenę nukreipti veiksmai.
Atrodė, kad Medeljinas pagaliau įžengė į savo aukso amžių. Deja, su tuo buvo susijusios ne tik partizanų, bet ir tūkstančių nekaltų žmonių mirtys. Už žmogaus teises kovojančios organizacijos nuolat pranešdavo apie lūšnynuose randamus kūnus. Don Berna vėliau aiškins, kad tai buvo kaina, kurią tenka mokėti siekiant atkurti „klimatą investicijoms, ypač užsienio, tai yra būtina, jei nenorime būti palikti globalizacijos užnugaryje“.
Diego Cuevaso nuosmukį lėmė tai, kad Don Bernos valdymas baigėsi, kaip ir prieš jį karaliavusio Escobaro. Siekdama demobilizuoti Kolumbijos sukarintas grupuotes, 2000 m. vyriausybė įgyvendino demobilizacijos programą. Berna kartu su daugybe kitų narkotikų teroristų nusprendė pasiduoti mainais į gerokai trumpesnį bausmės už vykdytas masines žudynes laiką. Dauguma kalinių, įskaitant ir Berną, sėkmingai tęsė nelegalią veiklą iš kalėjimo, kaip kadaise tai darė ir Escobaras, todėl 2008 m. gegužę vyriausybė išdavė trylika sukarintų organizacijų lyderių Jungtinėms Valstijoms. Po metų JAV pripažino Don Berną kaltu dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų ir nuteisė šį antikomunistą, atnešusį Medeljinui taiką, trisdešimt vieniems metams kalėjimo.
Kai Jungtinėse Valstijose nuteisė Don Berną, jo mafijos tinklas – La Oficina de Envigado – ėmė byrėti. Prasidėjo masinis sumišimas, netrukus buvo atlaisvinti nauji postai. Niekas nežinojo, kieno įsakymams paklusti, paranoja ir žmogžudystės išplito visose narkotikų industrijos pakopose. Tapo aišku, kad viena pelningiausių kokaino infrastruktūrų pasaulyje, langas į Karibus, jau nebėra tvirta sistema kaip kadaise. Niekas nebelaikė vairo savo rankose – buvo galima imti viską. Karas tapo realybe, prasidėjo gaujų karai, pašoko žmogžudysčių skaičius, ir netrukus tapo aišku, kad be paties Don Bernos naujojo Medeljino saugumo negalėjo užtikrinti nei policija, nei kariuomenė. 2009 m. vien Medeljine buvo įvykdytos 2185 žmogžudystės, tai du kartus daugiau nei 2008 m., ir beveik visi nužudymai buvo susiję su narkotikais.
Linos brolio Diego rangas toli gražu nebuvo vienas aukščiausių, o jo likimas susiklostė kaip ir daugybės kitų. Diego darbas, kurį šis atlikdavo važinėdamas motociklu, buvo paprastas – surinkti kasdienę duoklę iš įvairių taškų ir nuvežti ją reikiamam žmogui tam tikru laiku – visiškai aiški užduotis. Tačiau kai gaujos lyderis buvo nužudytas, prasidėjo kovos tarp gaujos vidurinių rangų ir grupė, kuriai dirbo Diego, išsiskirstė. Tai sukėlė chaosą. Kuri gauja, kuris lyderis yra stipriausi? Kas galėtų užimti aukščiausią postą? Tai itin aktualūs žemiausiems rangams klausimai; jie turi greitai pasirinkti naują lyderį, kurį rems ir kuriam dirbs, o tada belieka melstis, kad sprendimas būtų teisingas ir kad grupė, iš kurios išėjo, neturėtų laiko keršyti tol, kol naujoji organizacija užtikrins apsaugą. Būtent čia Diego padarė lemtingą klaidą.
Lina nuduria akis į žemę. Jos brolis nebuvo vienintelis iš jos pažįstamų žmonių, kuris sumokėjo gyvybe, – du artimiausi Linos draugai taip pat neseniai buvo nušauti. Nors tos dvi mirtys nebuvo susijusios, abu buvo nužudyti tą pačią dieną. Prieš šešis mėnesius, prieš pat jos brolio mirtį, buvo nužudytas ir Linos vaikinas. Dar seniau jos dėdė.
– Šitoks smurtas – visiškai naujas. Iki tol niekada nebijojau. Mano dukrai septyneri, prieš šiuos įvykius leisdavau jai žaisti kieme. Dabar niekuomet taip nepasielgčiau. Mama nebuvo išėjusi iš namų nuo tada, kai nužudė Diego. Mums teks kraustytis iš čia. Fakto, kad jį nužudė prie pat namų durų, tiesiog
