prekybininkų ir Julio Césario Turbay’aus, Kolumbijos prezidento Lópezo Michelseno įpėdinio; kai Baltieji rūmai pradėjo abejoti Kolumbijos vyriausybės siekiu kovoti su narkotikų industrija, siekdamas sugrąžinti pasitikėjimą Turbay’us gerokai padidino karines pajėgas. Jis pradėjo narkotikų valymo kampaniją: buvo išnaikintas marihuanos derlius, susprogdintos perdirbimo įmonės, o eksportui naudojami laivai ir lėktuvai – konfiskuoti. JAV imta auginti vis daugiau kanapių, nes pavyko išveisti atsparesnes rūšis. Naujoji veislė sinsemilla, kurią galima auginti beveik visur, net ir tokiose mažose erdvėse kaip balkonas, netrukus paplito Jungtinėse Valstijose, taip pat atsirado daugybė auginimo vadovų. Sutapus šiems įvykiams, Kolumbijos marihuanos verslo pelnas ėmė smukti.
Tuo metu apsukrūs narkotikų verslo atstovai jau žinojo apie fatališką situaciją Kolumbijoje. Marimbos karštinė atskleidė išbaigtą ir jų tikslams puikiai tinkamą sistemą: visa apraizgęs skurdas, rasizmas, nebaudžiamumas, korupcija ir smulkūs narkotikų magnatai, taip pat puiki strateginė geografinė padėtis, – tai ideali vieta nelegalioms gėrybėms gaminti. Paaiškėjo, kad Kolumbija nesunkiai gali prisitaikyti prie pačių įnoringiausių impulsų, sklindančių iš, atrodo, nepasotinamų narkotikų rinkų šiaurėje. Marimbos karštinės metu prekeiviai neskaičiavo dolerių, o juos svėrė. Be to, iškilo nauja armija budrių narkotikų pionierių, puikiai užuodžiančių pelną, tuo pat metu viso pasaulio turtingųjų svetainėse ėmė populiarėti naujas narkotikas. Toks buvo devintasis dešimtmetis, kurį geriausiai apibūdina pasakymai „klestėjimas“ ir „auksinis jaunimas“. Praėjus vos keletui metų vienas produktas, vienas miestas ir vienas vyras patrauks viso pasaulio dėmesį, o Kolumbija, kaip ir pasaulis, pasikeis visiems laikams.
MEDELJINO MIESTAS nusidriekęs per visą žaliąjį slėnį, nuo ten, kur vakarų ir centrinė kalnų grandinė susilieja į didžiulę rodyklę, nukreiptą Karibų link. Kalnų žiedas supa dangoraižius miesto centre, o šiaurėje ir vakaruose lūšnynai nusėja kalnų šlaitus lyg paskleistos čerpių šukės. Piečiau įsikūręs El Poblado metropolis daug kuo primena prestižinius Los Andželo rajonus: visureigiai rieda miesto gatvėmis, kuriose rikiuojasi žėrintys pastatai, susipinantys į bankų, prabangių parduotuvėlių ir restoranų labirintą. Per visą rajoną čiurlena vandens srovelės, šen bei ten augančios kokosų palmės meta ant praeivių taip reikalingą šešėlį nuo nepaliaujamai spiginančios saulės. Paulas Thoresonas – trisdešimt trejų metų norvegų kilmės amerikietis iš Sietlo – visai netyčia atvyko čia prieš šešerius metus ir pamanė, jog atsidūrė danguje:
– Idealus klimatas, „karštos“ merginos, ir nuostabus naktinis gyvenimas. Dievinu šią vietą.
Žemesnė El Poblado dalis nusėta „Blockbuster“ nuomos punktų ir restoranų „McDonald’s“, kiek aukščiau į kalvą kylančiose gatvėse galima rasti įmantresnių europietiškų vyno krautuvėlių, kavinių ir itališkų kepyklėlių. Vienos iš šių gatvių gale, tarp skrudinamos kavos ir ką tik iškeptų keksiukų kvapų, įsispraudęs Paulo Thoresono „Casa Kiwi“ – pirmieji El Poblade atsidarę svečių namai.
Braukdamas į uodegą surištus plaukus Paulas paaiškina, kad nebepriima svečių, kurie vartoja kokainą prie jo darbuotojų:
– Netrukus tai tapo nebevaldoma. Teko išspirti būrį žmonių, kai sužinojau, kuo jie užsiima. Svečiai pradėjo prekiauti narkotikais, daugelis jų apsistodavo net keletui mėnesių. Žmonėms pernelyg patiko šis miestas, jie ėmė ieškoti būdų užsidirbti, tačiau nenorėjo mokyti anglų kalbos. Tada jie sudarė sandorį su kažkokiu kolumbiečiu, kuris pardavinėjo pigų kokainą, – pasakojo Thoresonas, – tokie ilgalaikiai svečiai pirkdavo didelius kiekius ir pasidalydavo. Jie pardavinėdavo žmonėms, apsistodavusiems svečių namuose, ir riebiai užsidirbdavo. Buvo beprotiška. Kokainas čia neįtikėtinai pigus. Tačiau pagaliau susivokiau.
„Casa Kiwi“ atsidarė prieš penkerius metus. Netylant klegesiui apie Medeljiną tinklaraščiuose ir „Facebooko“ tinkle, reikalai judėjo pasakišku greičiu. Thoresonas jau pastatė kelis priestatus, o šioje miesto dalyje tai tėra vieni iš daugybės svečių namų, veikiančių lyg mažytės oazės žalioje klestinčioje jūroje. Klimatas ketinantiems čia investuoti fantastiškas, o „Casa Kiwi“ nebeturėjo laisvų vietų praėjus vos šešiems mėnesiams nuo atidarymo dienos. Visa tai tęsėsi, pinigai tiesiog plaukė. Thoresonas jau milijonierius.
– Negaliu skųstis.
Vienas iš svečių namų darbuotojų ateina paklausti Don Paulo, ar galėtų paskambinti. Prašymas atmetamas. Iš nedidelės terasos jis apžvelgia savo kūrinį. Apačioje liesas vaikinas Che Guevaros marškinėliais į internetinį tinklalapį kelia paskutinio vakarėlio nuotraukas, atvyksta keletas vyrukų, nešinų vaškuotomis banglentėmis, visur primėtyta naktines linksmybes reklamuojančių skrajučių.
Norint išlaikyti šį klestintį verslą, Thoresonui tereikia pasirūpinti, kad narkotikų vartojimas svečių namuose būtų kontroliuojamas. „Casa Kiwi“ nėra betoninio bunkerio ir atviros prekybos narkotikais, svečių namų internetiniame tinklalapyje – aiškūs įspėjimai su antrašte „Ketinate vartoti kokainą Kolumbijoje?“ Visais būdais siekiama skatinti lankytojus „gražiai elgtis“: nepersistengti mėgaujantis įvairiausiais malonumais, o svarbiausia – nedaryti to atvirai. Atsakingas elgesys čia labai vertinamas.
– Daugybė jaunuolių atvyksta vien dėl narkotikų. Tikrai dėl nieko kito. Jie mano, kad yra jėgiška šniaukti kokainą Pablo Escobaro mieste, be abejo, kai tik atsidarėme ir ėmėme garsėti savo vakarėliais, vyko daug šitokių dalykų. Tačiau toks elgesys sukuria prastą atmosferą ir pripildo erdvę neigiamos energijos. Kai daug žmonių vartoja narkotikus, įtampa tokia, kad gali peiliu pjaustyti. Tai labai intensyvu. Iš pradžių maniau, kad vakarėliai padeda verslui, ir šitai, žinoma, iš dalies tiesa: kai žmonėms smagu ir jie gerai leidžia laiką, jie leidžia pinigus. Taigi buvau labai atviras, tačiau žvelgiant plačiau tokie dalykai prišaukia bėdos. Tai tampa žemyn besisukančia spirale.
Brendimas, kurį patyrė „Casa Kiwi“, atspindi viso Medeljino miesto patirtį – nuo tada, kai jis garsėjo kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė. Prekyba narkotikais nė kiek nesumažėjo ir dabar. Nusikalstamumo tinklai liko lygiai tokie pat stiprūs kaip ir praeityje, o Medeljino, kaip pasaulio prekybos narkotikais centro, vaidmuo nė kiek ne mažiau ryškus nei kartelio laikais. Vienintelis skirtumas, kad nieko nebedaroma atvirai. Tuo jau pasirūpinta. Escobaro įpėdiniai – gudresni ir įžvalgesni verslininkai, suvokiantys, kad verslui, ypač nelegaliam, niekas nekenkia labiau nei smurtas, karas ir žiniasklaidos dėmesys. Dešimtajame dešimtmetyje kokaino gamyba Kolumbijoje padvigubėjo, tačiau šį kartą Medeljinas buvo pagerbtas viso pasaulio antraštėse, nes iš „žmogžudysčių miesto“ virto „ateities miestu“.
Ir tai nebuvo melas. 1991 m., kai situacija buvo prasčiausia, Medeljine 100 000 gyventojų teko 381 žmogžudystė, 2007 m. skaičius sumažėjo iki 26, tai prilygsta Vašingtonui ir Los Andželui. The Washington Post pavadino tai „Medeljino stebuklu“, The New York Times paskelbė straipsnį antrašte „Narkotikų kontrabandininkų tvirtovė randa kitus namus“, o Newsweek išspausdino „Geri laikai Medeljine“.
Naujoji saugaus Medeljino miesto reputacija dominavo žiniasklaidoje, kol įvyko vienas didžiausių Lotynų Amerikos istorijoje politinių skandalų – buvo atskleista, kad naujosios vertybės grįstos visai ne taika ir ramybe, kaip buvo skelbiama, o giliai įsišaknijusiais narkotikų pinigais ir teroru, visai kaip Pablo Escobaro laikais. Akademikas Forrestas Hyltonas apybraižoje „Extreme Makeover – Medellín in the New Millennium“ („Ekstremalūs pokyčiai: Medeljinas naujajame tūkstantmetyje“) rašė: „Po 2000 m. teroras buvo tikroji sutaikymo priemonė, lėmusi reformas, reikalingas siekiant paversti Medeljiną
