tapo mokytoja. Dėstė anglų kalbą Hamburgo pabėgėlių stovykloje britų zonoje. Kartą stovykloje apsilankius vienam tikrintojui, anglų pulkininkui, ji su savo mokiniais padeklamavo ketureilį, kurį šie buvo išmokę atmintinai:
Now in the Winter of our discontent
Made glorious summer by this son of York;
And all the clouds that lower‘d upon our house
In the deep bosom of the ocean buried.
Tačiau pulkininkas, klausydamasis ritmiško nepažįstamų balsių ir priebalsių skambesio, pamanė, kad tai kažkokia liaudiška poema. Ir vėliau, prabėgus mėnesiams ar metams, motina ir jos anglų kalbos mokyti, po pasaulį išsibarstę mokiniai suglumdavo priešais imigracijos pareigūnus, kai ištarti žodžiai nepalikdavo jokio įspūdžio Halifakso, Niujorko ir Sidnio uostų pareigūnams, kurie arba rūsčiai nužvelgdavo, arba nusišypsodavo, žiūrint, kiek laimės turėjo atvykusieji, nes niekas akivaizdžiai nesuprasdavo, ką jie sako ir kad tai sako „angliškai“.
Dabar motina su vaikais beviltiškai įstrigo žeminėje ir tapo tėvo nuojautos auka. Tačiau jis ją įtikinėjo, kad mūsų visų laukia šviesi ateitis. Girdi, mes tikrai pragyvensime iki pavasario, o tuomet jau turėsime užtektinai pinigų stogui ir sienoms. Tiktai kad negrįžtų inspektorius, tas pono Teiloro pasiuntinys, svajonių žlugdytojas, mat bankas buvo visai netoli rotušės. Mums ponas Teiloras ir inspektorius buvo beveik tas pats asmuo, todėl manėme, jeigu sudarytumėme sutartį su vienu, tai reikštų, kad yra sąjunga ir su kitu.
– Aš iškepsiu jiems tortą „Napoleoną“, – pasakė motina, o tėvas pritarė pirkinių išlaidoms: du svarai sviesto, pora tuzinų kiaušinių, miltų ir vanilės.
– Pigiau būtų užmušti katę. Tuomet jis tikrai būtų patenkintas.
Apimti panikos mudu su Džeriu susižvalgėme, tačiau motina papurtė galvą. Tai reiškė, kad tėvas juokauja arba kad ji neleis jam taip pasielgti.
Motina peiliu kapojo sviestą miltuose.
– Negalima perdaug atšildyti sviesto, nes nepavyks sukapoti grūdeliais. Yra ir kitas būdas – galima sviestą iškočioti tarp tešlos sluoksnių. Taip daro prancūzai, juk tai prancūziškas tortas. Tačiau mes darome savaip: kapojame sviestą miltuose žirnio dydžio gabaliukais.
– Kur kas greitesnis būdas atsikratyti to Teiloro – sudeginti jo namą, – pareiškė Džeris.
Jis vaikščiojo po kambarį, sūpuodamas ant rankų Tomą. Atrodė juokingai – nuožmaus veido ir su kūdikiu ant rankų.
– Manai, kad to nepadaryčiau?
– Nams mūrinis. Kaip tu jį padegsi?
– Įmesiu pro langą butelį, pripildytą benzino.
– Kaipmat atsidurtum kalėjime.
– Manęs niekuomet nesučiuptų. Išvažiuočiau į šiaurės miškus.
– Liaukitės, – subarė motina. – Pradedate kalbėti kaip tėvas.
Tai mus užčiaupė.
– Kiekvieną sluoksnį reikia kočioti ant skardos, antraip bekeliant suplyš. Jie turi būti plonesni negu pyrago pluta.
Mūsų kambarys rūsyje buvo baisiai prikaitęs nuo malkų, besikūrenančių krosnyje. Abu su Džeriu išsirengėme iki baltinių.
– Iš krosnies sluoksnius reikia imti atsargiai, nes yra labai ploni. Jų reikia ne mažiau dvylikos. Jeigu kuris nors sulūžta, galima sutrupinti ir panaudoti viršaus pabarstams.
– Kuriems galams mums tai pasakoji? – suniurzgė Džeris. – Mes niekad nekepsim tortų.
– Aš neturiu dukters.
– Tai ką, nori, kad tau būčiau dukra?
– Su kūdikiu ant rankų tu ir atrodai kaip dukra, – nusišaipiau aš.
– Tada pats jį laikyk. Gaudyk!
– Tik pabandyk mesti vaiką, negalėsi prisėsti visą savaitę, pažadu.
Džeris susiraukė.
– Cukrų reikia suplakti su tuzinu kiaušinių trynių ir trupučiu pieno, – mokė toliau motina, – paskui atvėsinti išsuktą masę, nes, jeigu sudėsi sviestą į dar šiltą kremą, tai jis ištirps ir išplauks į paviršių. Sviestą būtina įplakti į kremą ir plonai sutepti kiekvieną sluoksnį.
– Juk sakiau, kad tortų nekepsiu.
– Tai – tortas „Napoleonas“. Ar žinai, kas buvo Napoleonas?
– Taip, – atsakė Džeris, tačiau iš balso neatrodė tuo tikras.
– Jis buvo prancūzų generolas, vienas iškiliausių Prancūzijos karvedžių, nukariavusių beveik visą Europą. Šis tortas pavadintas jo vardu.
– Galvą guldau, kad pats tokių tortų nekepdavo.
– Nebūk toks tikras. Napoleonas buvo žmogus, kuris viską išmanė.
Kai Džeris pasiūlė į tortą įdėti pastipusią pelę, mama nutarė man patikėti nunešti šią dovaną bankininkui ir jo žmonai.
Sniego takelis, vedantis kelio link, buvo slidus, o ant pasidengusio ledo telkšojo beveik keleto centimetrų vandens sluoksnis. Buvo gerokai atšilę, nuo pakraigių kabojo varvekliai, po sniegu teškėjo vanduo. Tortas, padėtas ant vaškiniu popieriumi padengtos lentelės, buvo sunkus, todėl nešiau jį priešais save laikydamas abiem rankom.
Duris atidarė ponia Teilor.
Mama privertė mane net du kartus pakartoti visą kalbą apie kaimynystę, draugiškumą ir savitarpio pagalbą, tačiau, kai pamačiau ponią Teilor visame gražume, neįstengiau išlementi nė žodžio. Trumpai pakirpti plaukai, raudonai padažytos lūpos (tai bent, ji dažosi ir būdama namuose!), apsivilkusi suknele trumpom rankovėm su rankogaliais, apsijuosusi mėlyna languota prijuoste. Ji atrodė tarytum nužengusi iš „Eaton“ parduotuvės katalogo namų apyvokos reikmenų skyriaus.
– Jūs tokia graži! – išpoškinau ir tuoj pasigailėjau.
Gėdijausi savo pilkos vilnos kumštinių pirštinių, kuriomis mūvėjau, ir kurias ji galėjo pastebėti man laikant tortą. Pirštinės buvo šiurkščios, kaip ir visi kiti drabužiai, kuriais vilkėjau žiemą. Tačiau dar blogiau tai, kad jos buvo šlapios ir toje vietoje, kur vieną kartą išlindo pirštas, motinos užadytos rožinės spalvos siūlais. Rožiniai siūlai ir pilkos vilnos pirštinės tiko tik ten, kitoje gatvės pusėje, pusrūsyje, kur gyvenome. Panorau, kad mus priverstų išsikraustyti, nes man buvo gėda gyventi kitoje gatvės pusėje, prieš jos namus.
Ponia Teilor nusijuokė ir paklausė, ką laikau rankose.
– Tortą. Iškepėme jį jums.
Akimirksniu išdygo ponas Teiloras.
– Mes negalime jo imti.
– Liaukis,
