tėvas. – Ką užuodi?
– Kepenėles ir svogūnus.
– Teisingai, – pasakė jis ir, ponui Teilorui priėjus prie durų, nusišypsojo.
– Bėda su namu, – pareiškė tėvas, rodydamas į plyšį. – Pamačiau ir pagalvojau, – gal pasakyti?
– Taip, matau, plyšys. Pasakysiu rangovui ir, kai oras atšils, jis užlopys. Labai ačiū.
– Lopymas nepadės.
– Kaip suprasti?
– Trys šiltesnės dienos ir blokai jau pajudės. Blogi pamatai. O kai prasidės tikras pavasaris, plyšys dar labiau išsiplės. Pajudės pamatai, pajudės ir sienos. Pajudės sienos, pradės lūžti durys ir langai, ims krypti stogas. Labai blogai. Brangu taisyti. Liepk rangovui viską atkasti. Aš jį prižiūrėsiu, pasirūpinsiu, kad darbą atliktų gerai.
– O mes rudenį pievelę įsirengėme, – sušuko ponia Teilor, stovėdama už durų. – Šį pavasarį norėjau užveisti sodą.
Paskui juos palikome ir sugrįžome į savo rūsį.
– Išvirk bulvių, o aš išvirsiu sriubos.
Tėvas be garso švilpavo. Negalėjau suprasti, kuo taip džiaugiasi.
– Kaimynais pasirūpinta, – paskelbė jis, kai tik susėdome valgyti, ir įniko srėbti sriubą nedidelio samčio dydžio šaukštu, kurį buvo atsivežęs iš Europos.
Džeris sustingo.
– Tu tai padarei be manęs?
– Žinoma. Tai – ne vaikų darbas.
Džeris trenkė ant stalo šaukštą. Tėvas papasakojo, kas nutiko.
– Išprašyti jį laukan buvo, lyg traukti ožį už ragų. Jis pradėjo pasakoti, kad rangovas ateis ir viską sutvarkys, bet aš pažįstu žmogų, kuris dirbo pas tą rangovą ir bankrutavo. Ponui Teilorui teks pakloti – net nežinau – ko gero apie šešis šimtus dolerių už tokį darbą, o pinigų jis neturi.
– Jis tau taip sakė?
– Ne, bet aš supratau. Pasakyk jai, Deivai.
– Ką pasakyti? – sumikčiojau.
– Kartais stebiuosi, ko jus mokykloje moko? Ką jie valgė?
– Kepenėles su svogūnais.
– Kokias kepenėles?
Kvailai spoksojau į jį.
– Kiaulienos kepenėles1. Tai reiškia, kad jie neturi nė skatiko. Visus pinigus išleido asfaltui ir žolei. Reiks pataupyti, kad galėtų sutvarkyti pamatus. Prireiks metų ar dvejų. Na, žinoma, jeigu statybų inspektorius nepamatys ir neprivers darbų imtis tuojau pat.
Motina uždėjo savo ranką ant tėvo rankos ir ėmė kvatotis.
Tą vakarą čiuožykloje Džeris buvo paniuręs, įsivėlė į dvejas muštynes. Pakeliui į namus tarė:
– Man tai nepatinka. Kaip galime būti tikri, kad viskas klosis taip, kaip numatė tėvas? Jeigu tas inspektorius vėl pas mus ateis, sutvarkysiu šitą reikalą savaip.
Teko laukti dar kelias savaites, kol kovo pabaigoje atėjo atodrėkis. Ir kaip buvo sakęs tėvas, plyšys pono Teiloro sienoje padidėjo.
Balandį jau turėjome lentų, kurias sukrovėme kiemo gale, ir keletą kubinių metrų plytų. Tėvas dažnai švilpaudavo, o mama, kai pasitaikydavo šiltų dienų, ir Tomą išnešdavo saulėje pasišildyti.
Tą pavasarį Vestone tiktai Džeris vaikščiojo paniuręs.
KAILINIAI
Daugybė pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus. Upelių ir kūdrų paviršius žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, besisunkiančių iš purvo prarytų prakiurusių statinių. Žinoma atvejų, kai berniūkščiai, sumanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.
– Tik neprasidėkite su valkatomis, – perspėdavo motina, kai dar buvo sveika ir kalbėjo.
Tačiau mudviem su Džeriu valkatos žadino smalsumą. Neatsispyrę pagundai, bandydavome paspoksoti į juos iš arčiau. Tie slapūs žmonės, spiesdavęsi būreliais, visuomet būdavo kažkur netoli horizonto, ir kai tik mes prieidavome arčiau, jie pradingdavo. Kad jų vis dėlto būta, rodydavo tarsi nepagaunamų gyvūnų pėdsakai: teberusenantys laužai, tuščios skardinės, cigarečių nuorūkos ir ruginės butelis, ištuštintas taip kruopščiai, kad mes nebeišvarvindavome nė lašo. Ruginės net kvapo nebūdavo – giliai kvėpdavome iš trumpo jos kaklelio, bet ničnieko neužuosdavome.
– Tik neprasidėkite su tuo žmogumi, kuris valkiojasi su katinu, – sakydavo motina, kai jos protas dar nebuvo pakrikęs.
Jis kasvakar vaikštinėdavo gatvėmis už pavadžio vesdamasis šunį arba nešdamasis katiną, tupintį ant peties. Ant peties buvo užsisiuvęs odinį lopinį, tad katinas įsikibdavo į jį nagais, susirasdavo atramos tašką ir linguodavo sau nelyginant raitelis ant kupranugario. Žmogus su katinu vaikus traukė tarsi magnetas, o tėvams kėlė siaubą. Juk tame priemiestyje jau vien užsiauginęs barzdą galėjai pelnyti trenkto ir pavojingo tipo reputaciją. Netgi Dvirãtis Bilas kėlė įtarimų – juk, jeigu žmogus neturi pinigų, jam dera važiuoti autobusu, o jeigu turi – naudotis automobiliu.
Atšilus orams motina su Tomu sėdėdavo kieme priešais namą. Tomas gulėdavo vaikiškame vežimėlyje arba žaisdavo savadarbiame aptvarėlyje, sukaltame iš tašų atliekų, kuris atrodė tarsi koks vaikiškas kalėjimas.
– Namuose per daug dulkių, – sakydavo motina, ir tai buvo tiesa.
Mes gyvenome rūsyje, virš kurio tėvas su savo draugais pamažu rentė būsimo namo išorės sienas bei vidaus pertvaras. Rūsio lubos nuo bet kokios vibracijos virpėdavo, o per plyšius į vidų byrėdavo pjuvenos.
– Dienos dabar gražios, tegu berniukai pabūna lauke.
Namo statybos darbai judėjo lėtai, nes tėvas galėdavo atsidėti jiems tik šeštadieniais ir laisvais vakarais. Sekmadieniais jis nedirbdavo. Kartais į talką ateidavo vienas kuris iš jo draugų arba pusbrolis Stanas, tačiau motina nelabai džiaugdavosi tokiais pagalbininkais. Neretai jie nenuveikdavo nieko doro, bet saulei nusileidus už atlygį vis tiek išmaukdavo kokio svaigiojo gėrimo butelį. Tėvas visada padaugindavo ir kiaurą naktį knarkdavo.
Kai pastato karkasas ir stogas buvo baigti, žmonės ateidavo pasižiūrėti į statinį. Vaikštinėdavo po tašų raizginį ir reikšdavo savo nuomonę apie konstrukciją – gyvenome tarsi kokiame viešajame parke.
Malkomis
Tuo laiku Kanadoje kiaulienos kepenėlės buvo pigiausias mėsiškas maisto produktas, laikytas daugiau šunų pašaru negu žmonių maistu.
