į jį, kol sugrįžo ponia Teilor.
– Štai tau gabalėlis karamelės, o kitą parnešk broliui. Nepamiršk padėkoti mamai.
Pasiėmiau abu karamelės gabalėlius, atskirai įvyniotus į vaškinį popierių, įsikišau į kišenę ir pasukau namo.
– Ačiū tau, Dieve, kad sukūrei moteris, – su palengvėjimu atsipūtė motina, fotelyje žindydama Tomą.
– Tai sakai, yra įtrūkimas pamatinėje sienoje? – paklausė manęs brolis.
– Taip.
– Galėtume per jį įpilti rūgšties, kuri pavirstų dujomis, ir juos nunuodyti.
– Berniūkštis visai kaip tėvas.
Vasario mėnesį, kaip niekada, užėjo atlydys; nuo stogų nutįso varvekliai, o grioviuose po sniegu ėmė gurgėti upeliai. Po trijų dienų paspaudė šaltukas ir apylinkės pasidengė apgaulingu blizgančiu ledu. Mudu su Džeriu išėjome pačiuožinėti ant ledo plutos, padengusios sniegą apleistuose laukuose už mūsų rajono. Ilgai čiuožinėjome tarp svyrančių medžių, pačiūžomis spardydami sušalusius obuolius. Džeris visuomet galėjo išbūti lauke ilgiau negu aš, o vieną vakarą grįžo jau sutemus, kai mes visi prie virtuvės stalo buvome bebaigią valgyti vakarienę. Rankose laikė keistą laikraščių pluoštą, kurį atvyniojo nespėjus mums žodžio ištarti. Iš laikraščių gumulo iškrito tortas ir žnektelėjo į grindis, tarytum geležies gabalas. Jis buvo sušalęs, nes ilgai pragulėjo lauke. Nė gabalėlis neatriektas.
– Iš kur jį paėmei? – paklausė tėvas.
– Radau šiukšlių dėžėje, suvyniotą į popierių. Maniau, kad nepatikėsite, todėl išėmiau, kad jums parodyčiau.
– Ar jie tave matė? – paklausė tėvas.
– Jie išvažiavę apsipirkti.
– Kaip manai, ką žmonės pagalvos apie mus, jeigu pamatys tave, kilnojantį šiukšlių dėžių dangčius? – pradėjo motina, tačiau tėvas ją nutildė.
– Jis teisingai pasielgė. Dabar bent jau žinome, kuo jie mus laiko.
– Turiu sumanymą, tėti, – tarė Džeris, ką tik pelnęs progą pasisakyti.
Tėvas atsigręžė.
– Jų rūsio sienoje yra įtrūkimas. Deivas jį matė. Paimsime kokios nors rūgšties tirpalo, kokios nors nuodingos, ir supilsime per įtrūkimą. Naktį susidarę garai pasklis po visą namą, ir Teilorai nusibaigs.
Tėvas čiulpė savo neuždegtą pypkę, kurios kote susikaupęs nikotinas skleidė šleikštų gargantį garsą.
– Kur įtrūkimas?
– Rūsio sienoje.
– Ar tu jį matei?
– Taip, patikrinau. Galėtume paimti kokį nors vamzdelį arba ką nors panašaus ir patvarkyti juos dar šią naktį. Tik reikės panaikinti savo pėdsakus sniege, ir niekas nieko nesuuos.
– Sakai, jie išvažiavo apsipirkti?
– Jie važiuoja kiekvieną ketvirtadienį.
– Ir tu galėtum man parodyti tą plyšį?
Džeris negalėjo patikėti, kad tėvas kalba rimtai. Jis vis labiau ir labiau jaudinosi trypčiodamas ant cementinių grindų ištirpusio sniego balutėse.
– Kodėl tu leidiesi į tokias kalbas? – paklausė motina. – Jis ir taip patrakęs.
– Noriu pamatyti tą plyšį, – pasakė susimąstes tėvas, kildamas nuo kėdės ir kruopščiai kimšdamas pypkę. Paskui apsivilko paltą ir užsimaukšlino skrybėlę.
Lipdamas paskui tėvą iš rūsio, Džeris atsisuko, džiugiai žvilgterėjo į mane ir į motiną.
– Ar jie juos nužudys? – pasiteiravau motinos.
– Tavo tėvas jau niekuo manęs nebenustebintų. Ničniekuo.
– Tu manai, kad jis galėtų taip pasielgti?
– Kaip?
– Nužudyti juos.
– Tėvas net medžių neįstengia apgenėti. Jis tik taukšti meistras, o visi jo plepalai reiškia ne daugiau negu bezdalų gargėjimas vonioje.
Man nepatiko, kad motina taip kalba. Ji vis pasakodavo man apie namą su bokštu, iš kurio matėsi laukai ir miškas, apie ten prabėgusią jos vaikystę. Moteriai, užaugusiai baltame name, nedera kalbėti apie bezdalus.
Tą naktį Džeris lovoje man pašnibždėjo:
– Reikalas pajudėjo.
– Ką turi galvoje? Kad eisite jų žudyti?
– Tėvas nusišypsojo kaip Češyro katinas, kai parodžiau jam tą plyšį.
– Kas tas Češyras?
– Katinas, kvaily.
– Kuo katinas skiriasi nuo Češyro?
– Išsivalyk ausis. Gal tada per gamtos pažinimo pamokas išmoksi ko naujo, pavyzdžiui, kaip pasigaminti nuodų.
Įsivaizdavau, kaip į virtuvę prasismelkus dujoms apsijuosusi prijuoste suklumpa ponia Teilor. Ji stovi prie viryklės ir kepa žuvį. Tada krenta be sąmonės, užsidega riebalai. Ugnis metasi ant užuolaidų, ir akimirksniu viskas paskęsta liepsnose. Ponui Teilorui skaitant laikraštį iš burnos iškrinta cigaretė. Jeigu akylai stebėčiau jų namą, galėčiau tuo momentu išlaužti duris ir išnešti ponią Teilor į kiemą.
Mintyse matavau, ar ji didelė moteris, ir nutariau, kad prireikus galėčiau ją ištempti laukan. Bet tuomet jau būtų per vėlu išgelbėti poną Teilorą. Atsigavusi jo žmona apkabintų mane ir prapliuptų verkti.
Besiartinantis Teilorų šeimos sunaikinimas neatrodė toks baisus.
– Turiu eiti pas gydytoją paskiepyti Tomą, – pasakė motina, kai mudu su Džeriu sugrįžome iš mokyklos. – Džeri, eime kartu. Turiu šį tą nupirkti, padėsi man nešti pirkinius.
– Kodėl ne Deivas?
– Tu stipresnis.
Džeris linktelėjo nutaisęs supratingą veido išraišką ir priminė, kad nuskusčiau bulvių, o paskui jas išvirčiau.
Nekenčiau bulvių. Rudenį tėvas nupirko jų šimtą svarų maišais, o vasarį daigai ėmė skverbtis pro maišų audinį. Kai sandėliuke rinkau bulves, atsidarė durys ir įžengė tėvas. Jo batai buvo snieguoti. Rūsyje dar nebuvo įrengtų atskirų patalpų. Stovėjau kaip stovėjęs vienintelėje vietoje, kur iš tiesų galėjau pasislėpti, ir jį stebėjau.
– Mesk tas bulves ir eik su manimi, Deivai. Paskubėk.
