kunkuliuojantis iš vidaus: mano nerimas išsiveržė ir aš, kaip sako anglai, puoliau į isteriją.
– Negali būti! – užklykiau, tokiu jausmų protrūkiu nustebindamas ir Ričardą, ir save. – Pačią pirmą dieną! Pirmą dieną!
Aišku, praeiviai sustojo ir sužiuro į mus. Žinoma, aš spyriau į šaligatvio kraštą keletą kartų (gal dvylika). Bet man tai nerūpėjo. Po galais, kas negerai tam motociklui? Buvau visai sutrikęs. Motociklas niekaip neužsivedė, o mano viltys gauti nakvynę tirpo kartu su Nevados saule.
Galop liovęsis šaukti prisiminiau, ką Los Andžele man buvo sakęs mechanikas: „Nepamiršk, jog negalima važiuoti motociklu su užsklęsta degalų sklende. Niekada!“ Nesitikiu, kad žinote, kas tai yra, bet jei taip, vadinasi, žinote, jog ji negali būti uždaryta. Atsukau tą prakeiktą daikčiuką ir užvedžiau variklį.
Turėjau skubėti į didžiausių ūsų Nevadoje namus, tad padėkojau Ričardui ir visiems praeiviams, tapusiems mano protrūkio akimirkos liudininkais. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje mačiau, kaip Ričardas nulydi mane akimis, ir man įsižiebė viltis, kad vieną dieną saulei leidžiantis ir jis taip riedės keliu.
Nors dauguma namų Moriso gatvėje buvo apšviesti, jo stūksojo tamsus kaip naktis. Atrodė, jog viduje nieko nėra. Pasitvirtino mano baisiausi nuogąstavimai. Pavėlavau keturiasdešimt penkias minutes ir Morisas jau buvo nuėjęs miegoti. Galbūt jis atėjo į protą ir nusprendė, kad kviestis nepažįstamą anglą į namus nėra labai gera mintis.
Kaip maniakas vis spaudžiau skambutį prie vartų ir jau norėjau peršokti tvorą, bet prisiminiau, jog čia Amerika ir dauguma žmonių, ypač su didžiuliais ūsais, turi ginklų (pažadu, tai mano paskutinis pokštas). Vis nesilioviau svarstęs, kodėl aš visa tai darau. Taip, norėjau parodyti, kad pasaulis gali būti geras, norėjau pats tapti to gerumo dalimi, bet ar tikrai tik taip įmanoma tai pasiekti? Nejau užsigeidęs ką nors įrodyti būtinai turiu išvykti iš namų? O ką apskritai aš stengiuosi įrodyti? Kad nepažįstami vyrai su dideliais ūsais atvers savo namų duris nepažįstamiems vyrams su geltonais motociklais? Ar išties turiu apkeliauti pasaulį, kad tai išsiaiškinčiau?
– Nežinojom, ar atvažiuosi! – netikėtai šūktelėjo Morisas, man jau susiruošus nueiti.
Morisui artinantis prie vartelių, atsakiau:
– Ir pats maniau, jog nepavyks.
– Užeik, sūnau, – paragino jis vesdamasis mane į namus.
Čia buvo daug žmonių, gyvūnų ir kitų smulkmenų, kurių mano pavargusios smegenys jau neįstengė įsidėmėti. Žinojau tik tiek, kad mano pirma kelionės aplink pasaulį diena baigsis lovoje.
Kitas dvi dienas važiavau toliau į rytus per neaprėpiamas Amerikos platybes. Pirmasis Gerumas greitai tapo savotiška įžymybe, vietiniai visoje šalyje pirko man degalų, siūlė vandens, vaišino pietumis ir apdovanodavo miela šypsena prieš pasukdami savo keliais.
Atrodo, širdį veriančios žinios apie karus, mirtis ir ligas liejasi kiekvieną dieną. Lengva patikėti, jog žmonės sugeba elgtis tik blogai vieni su kitais. Bet aš netikiu, kad tokia tik-roji mūsų prigimtis. Iš mūsų sklindantis gerumas yra grynas ir nuoširdus. Jis slypi ir nereikšminguose poelgiuose – nepažįstamųjų šūktelėjimuose „Sėkmės!“ arba „Kaip laikaisi, bičiuli?“ – ir kilniuose darbuose, kurie priverčia visus išeiti iš savo komforto zonos, suvienija žmones per meilę ar gailestingumą, arba paprasčiausiai du žmonės, nusimetę kaukes, vieną nepaprastą akimirką atranda vienybę ir bendrumą.
Važiuodamas iš Jutos į Kolorado valstiją pakėliau akis į dangų ir pamačiau dvigubą vaivorykštę, išlinkusią horizonte virš aukštų Uolinių kalnų. Galbūt todėl, kad truputėlį bijojau to, kas laukia ateityje, galėjau tik gėrėtis šia akimirka. Neturėjau „iPhono“, kuris prablaškytų, nei interneto, leidžiančio pamiršti savo dzeną. Tą akimirką, apsuptas nepaprasto gamtos grožio, supratau, jog šiais nesibaigiančių skambučių, žinučių ir visiško nestabilumo laikais mes tik manome palaikantys puikius ryšius su kitais. Bet tai netikras artumas. Mums dažnai pritrūksta gilių, nuoširdžių santykių su žmonėmis. Nuostabų vasaros rytą važiuodamas pro dantytus Uolinius kalnus suvokiau, jog tai yra tikrasis tinklas, gyvas ryšys.
Tada ir pamačiau seną anglišką kebą. Sėkmė vėl patapšnojo man per petį. Kokia tikimybė pamatyti anglišką taksi automobilį vidury Kolorado platumų? Pasakysiu jums: tai beveik neįmanoma.
Įvažiavęs į artimiausią miestelį, sustojau prie prekybos rūmų. Čia sužinojau, kad tikriausiai esu ne tik vieninteliame Kolorado miestelyje su anglišku kebu, bet dar ir vieninteliame, kuriame gyvena škotas. Moteris iš prekybos rūmų sujungė mane telefonu su Viliu, kuris, kaip ji tikėjosi, man padės, nes mes abu kalbėjome su panašiu keistu akcentu. Ir ji buvo teisi.
Po kelių pokalbio minučių Vilis sutiko mane apnakvydinti. Padėkojęs prekybos rūmų damoms, išvažiavau pas Vilį. Dar nepasiekus jo namų, nukrito kairysis šoninis motociklo veid-rodėlis. Žinote, tas, kuris rodo, ar man iš kairės nėra automobilio.
Vos antra kelionės diena, o motociklas jau byra.
Lina klausė manęs, kas būtų, jeigu jis nepataisomai sugestų, bet aš neturėjau atsakymo. Prisimenu, ką ji man tada sakė:
– Ar taip niekada ir negrįši namo?
– Ką? Nebūk juokinga! – štai taip šiurkščiai atrėžiau.
Vis dėlto klausimas taip ir liko kyboti ore: ar aš kada nors sugrįšiu?
Ką gi, to veidrodėlio tikriausiai dar ilgai niekas nepritaisys. Įsimečiau jį į kuprinę ir nuriedėjau.
Privažiavęs prie Vilio namų su baltomis langinėmis ir gėlėmis apsodintu takeliu, vedančiu prie durų, iš karto atsipalaidavau. Ilga kelionė, jaudulys, ar rasiu nakvynę, baimė, kad baigsis degalai ir niekas man nepadės, – viskas nublanko, kai Vilis pakvietė į savo sodelį, kuriame augo prieskoninės žolelės, rožės, o mažas krioklys bėgo srovele į nedidelį tvenkinį.
Vilis pasakė jau daug metų gyvenantis Kolorade. Jis nuoširdžiai atsiliepė į mano pasakojimą apie sumanytą kelionę: nusimetė kaukę ir pasidalijo savo gyvenimo istorija.
Vilis užaugo anglių kasyklų miestelyje Škotijoje. Vienuolika metų pradirbęs kasyklose galiausiai išsiveržė iš jų tamsių niūrių tunelių. Jo pusbrolis kasyklose prarado ranką, jis pats kartą matė, kaip žuvo vienas darbininkas. Svajodamas apie kitokį gyvenimą Vilis išvyko į Ameriką.
Mostelėjęs ranka į savo sodelį už namo tarė:
– Štai apie ką svajojau.
Bet Vilis galvojo ne tik apie tai, jis troško padėti žmonėms.
Atsilošęs kėdėje jis paaiškino:
– Žinai, gyvenime mes turime galimybę tapti daugybe skirtingų asmenybių. Man viskas pasikeitė 1984 metais… – Kiek patylėjęs tęsė: – Nuėjau pasiklausyti Bilio Gremo pamokslo. Tikriausiai esi girdėjęs apie tą žymų pamokslininką?
– Žinoma. – Buvau girdėjęs apie jį anksčiau, nei atvykau į Ameriką.
– Iki tol visada jaučiausi šiek tiek sutrikęs.
