sugauti vieną iš jo karvių, besiganančių gretimame lauke, truputį išsigandau. Sugauti judantį objektą? Žinoma, labai lėtai judantį, bet vis tiek! Dar blogiau už šį iššūkį buvo tai, jog supratau, kad man gali nepavykti, taigi apsikvailinčiau prieš savo naujuosius draugus.
Aš visą gyvenimą bijojau nesėkmių. Galbūt todėl nusprendžiau, jog lengviau būti juokdariu. Visi tikisi, kad juokdarys susimaus. Nusviedęs kilpavirvę ir pamatęs, jog ji nukrito vos už kelių žingsnių nuo tikslo, pajutau, kaip kvailumo kaukė apgaubia visą mano esybę. Staiga apėmė noras jokiu būdu nesusikirsti.
Darelui žengus paimti virvės, aš sustabdžiau jį:
– Ne, prašau duoti man dar vieną progą.
Giliai įkvėpęs atsikračiau juokdario kaukės, aukštai sviedžiau lasą ir šis gražiai užkrito Besei ant sprando. (Tiesą sakant, ši karvė neturėjo vardo, bet pavadinsime ją Bese – dėl būsimų kartų.)
Darelas su anūkais linksmai šūktelėjo sveikindami mane. Pamaniau tikrai nusipelnęs jų pagarbos ir žavėjimosi, bet vos po kelių minučių, pirmą kartą lipdamas ant arklio, išgirdau, kaip Setas sako vienam iš vaikų:
– Jis kaip aštuonmetis kaubojus, bet dar išmoks.
Kelias valandas šaipęsi iš manęs, Darelas su visa šeima galiausiai nusprendė, kad atėjo metas pamaitinti šį nusibalnojusį, pažemintą anglą gerais senoviškais kaubojiškais mėsainiais. Mėsainiai su sūriu? Ką gi, apie juos tai aš gerai nusimanau.
Saulei leidžiantis tolumoje, virš laukų blankstant veidrodiniam dangui, dėkojau šiai nuostabiai šeimai, kad vieną savo gyvenimo dieną paskyrė man ir parodė, kaip jie gyvena. Mums drauge sėdint vakaro tyloje supratau, jog tai ir yra geroji kaubojiško gyvenimo pusė – trumpos mielos akimirkos, iš kurių susideda gyvenimas. Didingi, svarbūs momentai ateina ir praeina. O tos malonios smulkmenos kaip tik ir turi tikrąją galią mus pakeisti.
Tą vakarą leisdamas su savo naujaisiais draugais kaubojais jutau tą ypatingą laisvę, kurią jiems teikė jų gyvenimo būdas. Kai buvau vaikas, mes dažnai skrisdavome į nedidelę Graikijos salą Chiją, iš kurios kilusi mano mama ir kurioje vis dar gyveno močiutė. Užaugęs didmiestyje nepaprastai džiaugdavausi atsidūręs saloje, kurioje mes, vaikai, jausdavomės saugūs ir galėdavome daryti ką tik užsigeidę. Tad šokinėdavome nuo uolų į vandenį, lakstydavome kaip laukiniai po kaimą. Ten leisti vasaras mėgau ne tik dėl bendraamžių draugų, angliškai kalbančių su juokingu graikišku akcentu, bet ir dėl laisvės bei galimybės susilieti su tuo kraštu. Darelas su šeima ir Setas tai patiria kasdien. Jaučiau juos turint tą artimą ryšį su žeme, pajutau jį ir pats.
Kitą rytą palikau kaubojų rančą ir patraukiau į didmiestį – Čikagos link. Mano širdis buvo kupina meilės. Praleidau vakarą Čikagoje, šiek tiek paremontavęs vėl užsiožiavusį motociklą sulaukiau puikių žinių. Laivybos kompanija elektroniniu laišku patvirtino, jog esu laukiamas laive, plauksiančiame į Europą! Po kelių dienų turėjau būti Niujorke, kad spėtume pakrauti motociklą į laivą kelionei per Atlanto vandenyną. Vis dėlto nuo Niujorko mane skyrė beveik tūkstantis trys šimtai kilometrų, tad turėjau kaip reikiant paskubėti.
Patraukiau į rytus, tiesiai per amišų[4] kraštą. Maniau, kad iš jų bus lengviausia sulaukti pagalbos, bet kai vietinės krautuvės savininkui pasakiau apie lauke laukiančią filmavimo komandą, jis perspėjo:
– Vietiniams gyventojams nepatiks tos jūsų filmavimo kameros.
Taip ir buvo. Mano ištikima komanda, visada tyliai lūkuriuojanti kur nors netoliese, prieštaravo vienai iš pagrindinių amišų taisyklių: neturėti stabų nei dievaičių. Vis dėlto išjungus kameras viena amišų šeima pripildė mano motociklo baką degalų, o tada susiradau pastorių, kurio kukli ir maloni šeima sutiko priglausti nakčiai išvargusį purviną britą.
Kitą rytą apsirengiau tais pačiais nuskurusiais drabužiais, šiek tiek užkandau ir giliai įkvėpiau gaivaus rytmečio oro. Išties malonios akimirkos!
O tada mane sustabdė kelių policininkas.
– Suprantate, pareigūne, – ėmiau aiškinti Pensilvanijos policininkui, – aš išsiruošiau į gerumo misiją. Tik mudu su motociklu Pirmasis Gerumas. Panašiai kaip prezidentinis lėktuvas…
Jis kažką suniurnėjo.
– Na gerai. Nors draudžiama važiuoti geltonu motociklu aštuoniasdešimt trijų kilometrų per valandą greičiu kelio atkarpa, kurioje leidžiamas greitis – tik septyniasdešimt kilometrų per valandą, aš nenorėjau pažeisti kelių eismo taisyklių…
Nutilau ir laukiau. Esu tikras, kad jis svarstė, ar verta tikėtis, jog šis anglas sumokės jam paskirtą baudą. Policininkas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paleido tik įspėjęs. Tai vis geltono motociklo kerai!
Atėjo metas apsispręsti, kur pasukti, ir aš išsirinkau Pitsbergą. Galų gale, o kodėl ne? Nuvažiavau į patį miesto centrą ir pasistačiau motociklą šalia vieno iš parkų.
Nors tai gali būti puiki vieta susitikti su žmonėmis, yra ir neigiamas didmiesčių parkų aspektas: čia daugybė valkatų, benamių ir įvairaus plauko nusikaltėlių.
Dar neįžengęs į parką ant šaligatvio pastebėjau seną maisto vežimėlį, prie kurio dirbo vyresnio amžiaus baltaodis vyras. Paaiškėjo, kad Gasas pastaruosius šešiasdešimt penkerius metus šiame parke pardavinėja ledus. Jis papasakojo, jog iš ramios kaimynystėje gyvenančių žmonių susibūrimo vietos parkas pamažu virto narkotikų ir smurtaujančių gaujų liūnu. Paskui sužinojau, kad gaujos susitarė saugoti Gasą; niekas negalėjo jo skriausti.
Aš pralinksminau Gasą pasakojimais apie savo kelionę, o jis į popierinį indelį priskuto man ledo su sirupu. Man mėgaujantis popietės vaišėmis, atėjo jo eilė pasidalyti su manimi ne istorijomis ar nuotykiais, o išmintimi.
– Niekada nepasiduok, Leonai. Nesvarbu, kas vyksta aplinkui, kartais turime tiesiog eiti pirmyn.
Patraukiau į parką ir pamačiau, kad dauguma žmonių čia benamiai, sėdintys šalia didelių ryšulių su antklodėmis ir krepšių su jų asmeniniais daiktais. Pastebėjau iš gatvės atėjusį žmogų ir panorau jį užkalbinti. Tai buvo kresnas atviro nuoširdaus veido afroamerikietis. Jis ramiai žingsniavo link manęs, lyg būtų išėjęs pavakare pasivaikščioti.
– Ar galėčiau jus sutrukdyti ir kai ką papasakoti? – kreipiausi į jį.
Vyras sustojo ir nusišypsojo.
– Žinoma.
Aš jam užgiedojau tą pačią jums jau gerai žinomą giesmelę apie kelionę aplink pasaulį Pirmuoju Gerumu, be pinigų, be maisto, be degalų ir be vietos nakvynei. O tada kirtau iš peties:
– Ar galėčiau pas jus pernakvoti?
Ar galėčiau pas jus pernakvoti? Ir ką tu sau galvoji, vyruti?
Jo atsakymas buvo visai kitoks, nei tikėjausi. Vyras maloniai šypsodamasis man paaiškino:
– Deja, aš neturiu namų. Šiuo metu esu benamis. Bet jei turėčiau, su mielu noru jus priimčiau, nes ir anksčiau visada atverdavau duris nepažįstamiems žmonėms. O dabar pats
Uždara krikščionių bendruomenė, besilaikanti konservatyvių religinių tradicijų.
