atsiųstas. Aš čia tam, kad padėčiau žmonėms.
Sužinojau, jog tada jis iškart pradėjo dirbti su benamiais, paskui atsidūrė psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje. O dabar dirba su pagyvenusiais žmonėmis. Maloniai šypsodamasis Vilis tarė:
– Mano mama sakydavo: „Mes visi kartais galime pasijusti atskirti nuo meilės.“
Taip, galime. Tačiau kartais tereikia išgirsti telefono ragelyje draugišką balsą su škotišku akcentu arba susitikti su jo savininku akis į akį, kad ir vėl pajustume santarvę su savimi ir su kitais. Vilis papasakojo, jog jo sūnūs dabar gyvena Anglijoje. Pasikalbėjome, kaip sunku išvykti ir palikti mylimus žmones. Supratau jo ilgesį. Ir pats pajutau jį praėjusią naktį atsigulęs miegoti ant Moriso sofutės. Buvau vos už šešių valandų kelio (bent jau tiek užtrukau važiuodamas su Pirmuoju Gerumu) nuo namų, o atrodė taip toli… Nors per šią kelionę sutikau nemažai puikių žmonių, pajutau, kad Vilis taps man tikru draugu.
Netrukus namo grįžo Vilio žmona Šerė ir jis pranešė man, kad šiandien vienos jų pažįstamos, Kei, devyniasdešimt šeštas gimtadienis. Liūdnai šyptelėjęs tarė:
– Jeigu mes nenunešime jai torto, bijau, kad apskritai niekas nenuneš.
Kol Šerė pirko Kei tortą, mano naujasis draugas škotas papasakojo, jog jo sūnus šią vasarą ruošiasi tuoktis. Greitai sužinojau, kad jie negalės dalyvauti vestuvėse. Jos vyks Anglijoje, o Vilis su Šere neturi pinigų lėktuvo bilietams.
Vilis šypsojosi, tačiau akyse spindėjo nebylus skausmas, kai tarė:
– Deja, jie išsirinko patį brangiausią laiką metuose.
– Tai jūs neskrisite? – paklausiau susisielojęs dėl šio gero vyriškio, sugebančio nuostabiai bendrauti su svetimais žmonėmis, bet negalėsiančio pamatyti tų, kuriuos labiausiai myli.
Iš pradžių Vilis nieko neatsakė, paskui prisipažino:
– Tiesiog negalime sau to leisti. – Tada su škotišku išdidumu balse pridūrė: – Be to, daugeliui reikia mūsų čia.
Mačiau, kaip jo veidu nuslinko liūdesio šešėlis. Vilis atsisuko į Šerę, o ši raminamai pažvelgė į jį. Tame žvilgsnyje glūdėjo tūkstančiai žodžių. Viskas bus gerai, mielasis.
Man toptelėjo mintis, kad, be susitikimo su Biliu Gremu, kita nuostabiausia akimirka Vilio gyvenime tikriausiai buvo tada, kai jis sutiko Šerę. Jaučiau: mane tokie pat santykiai sieja su Lina – reikšmingas žvilgsnis, meilė ir parama, jausmas, jog „aš turiu tave, mielasis“ – tokių dalykų gyvenime nedaug kur gali pamatyti.
Palikęs Pirmąjį Gerumą Vilio garaže, nuvažiavau į Kei gimtadienį įsitaisęs jų pikapo gale. Vilis įleido mus į Kei namus. Ji sėdėjo popietės prieblandoje neužsidegusi šviesos. Įjungto televizoriaus mirgėjimas atsispindėjo Kei veide, o kai ji atsisuko, visas kambarys nušvito.
Visi žmonės turėtų pažinoti tokią moterį kaip Kei. Sulaukusi devyniasdešimt šešerių, ji turėjo daugiau energijos nei dauguma dvigubai jaunesnių žmonių. Kei kikeno iš visų mano pokštų ir nesiliovė dėkojusi Viliui su Šere už tortą. Nors mes buvome vieninteliai jos gimtadienio svečiai, ji dėl to nesijaudino, tiesiog džiaugėsi, kad Vilis čia. Patogiai įsitaisiusi fotelyje, apsigobusi stora antklode, ji tarė man:
– Senti reikia jauniems! – Nusijuokusi iš savo pokšto, Kei surimtėjo. – Bet tai tiesa. Pasensti ir staiga pamatai: tų, kuriuos pažinojai, jau nebėra. Tada ir supranti, kad gyvenimas prabėga pernelyg greitai.
Vilis nusijuokė.
– Ak, Kei, mums belieka tikėtis, jog sulauksime jūsų amžiaus.
Ji mirktelėjo jam.
– Štai kodėl aš myliu šį žmogų. Jis leidžia man pajusti, kad vis dar esu žmonijos dalis. Ne vien kažkoks senas, visų pamirštas bagažas.
Kei švelniai nusijuokė primindama man, kaip dažnai mes nustumiame į šalį vyresniuosius, pamiršdami juos mylėti, kai jiems labiausiai to reikia. Kaip Vilis ir sakė – žmonės pasijunta atskirti nuo meilės. Būtent meilę jis ir sugrąžino Kei.
Išeidamas pabučiavau Kei į skruostą, ji sukikeno.
– Galiu atsukti tau ir kitą skruostą!
Tie namai buvo kupini juoko, jis lydėjo mane, važiuojantį pikapo gale su Viliu ir Šere į jų namus. Vėsiam vasaros vakarui apgaubus, susimąsčiau apie dovanas, kurias pats norėčiau padovanoti. Žinoma, aš pasistengiau susidaryti kuo detalesnį kelionės planą, įsigijau reikalingas vizas, susiplanavau, kaip perplauksiu vandenynus, bet dar nebuvau apgalvojęs, kam įteiksiu dovanas. Ir kokios jos turėtų būti. Pastarąsias dvi dienas laukiau įkvėpimo ir staiga sėdint Vilio pikapo gale prieš akis iškilo aiškus vaizdas. Lėktuvas.
Taip, lėktuvo bilietai. Štai ką galėčiau padovanoti Viliui. Bilietus, kad Vilis su Šere galėtų dalyvauti sūnaus vestuvėse. Galėčiau parsiųsti juos namo. Bet svarbiausia, kad galėčiau įgyvendinti jų svajonę – tai, ko jie labai troško, bet net nedrįso pripažinti.
Štai ir visa gudrybė. Turiu gerai pažinti žmones, užmegzti tokį artimą ryšį, kad, užuot galvojęs apie save, sutelkčiau visą dėmesį į kitus. Stengsiuosi juos iš tikrųjų išgirsti ir sužinoti, kas jiems svarbiausia. Noriu padėti išpildyti jų svajones, net ir neištartas garsiai. Taip pat noriu išmokti taip atidžiai jų klausytis, kad sugebėčiau skaityti tarp eilučių.
Grįžę susėdome svetainėje. Jaučiausi beveik kaip namie. Nors bus dar daug nepatogių naktų, kai stengsiuosi tyliai atsigulti ir anksti ryte atsikelti nieko nepažadindamas, pas Vilį viskas buvo kitaip.
– Tikriausiai sunku gyventi taip toli nuo sūnų, – pradėjau kalbą ruošdamas didelę staigmeną.
– Taip, jau senokai jų nematėme, – melancholiškai ištarė Vilis.
Čia įsikišo Šerė, puikiai žinanti, ko jos vyras niekada neištars garsiai:
– Ak, jis ilgisi jų kiekvieną dieną. Visai nesvarbu, kiek vaikams metų, visada atrodo, kad praradai dalelę savęs, kai jie išvažiuoja.
Aš linktelėjau.
– Taip, todėl ir noriu su jumis pasikalbėti. Pirmiausia turiu padėkoti už leidimą man pas jus pernakvoti ir kad supažindinote su Kei. Tai nuostabus gerumo poelgis.
Jie šypsojosi man nežinodami, kaip reaguoti.
Aš kalbėjau toliau:
– Bet man svarbiausia ne tik tas gerumas, kuriuo apdovanojote mane, o ir geranoriškumas, tvyrantis visame jūsų gyvenime. Santykiuose vieno su kitu, su visais artimaisiais ir žmonėmis, kuriems padedate. Žinau, padėjote man nieko nesitikėdami mainais. Tai, regis, jūsų gyvenimo filosofija. Ir labai reta. Taigi atsidėkodamas norėčiau ir aš padėti jums. – Akimirką patylėjęs, tęsiau: – Norėčiau sumokėti už jūsų kelionę į sūnaus vestuves.
Vilis daug metų dovanojo šeimiškus santykius tiems, kurie jau nebeturi artimųjų, o dabar atėjo metas pačiam pamatyti savo šeimą. Vilis išbalo, mačiau, kaip jo akys priplūdo ašarų. Jam tai buvo svajonė, kurios jis niekaip negalėjo
