nusižengimai gali būti ir didesni, ir mažesni. Tačiau klaidinga galvoti, kad nuodėmė ar blogis gali būti didesnis ar mažesnis. Atrodo, jau geriau apgaudinėti turtinguosius negu vargšus, bet juk šio poelgio esmė nuo to nesikeičia. Teisės požiūriu numatyta nevienoda atsakomybė už įmonių sukčiavimą, pajamų mokesčio vengimą, nusirašinėjimą per egzaminą, neištikimo vyro melavimą žmonai, kad teks ilgiau padirbėti, ar teisinimąsi vyrui (ar sau pačiai), kad nebuvo laiko paimti jo drabužių iš valyklos, nors pokalbis telefonu su kaimyne prieš tai truko visą valandą. Suprantama, vieni nusižengimai mažesni negu kiti, ypač tuomet, jei atsižvelgtume į visas jų padarymo aplinkybes, tačiau, šiaip ar taip, aišku, jog tai vis tiek yra apgaudinėjimas arba melagystės. Jei sau esate labai griežtas ir pastaruoju metu kaip nors panašiai nenusižengėte, paklauskite savęs, gal kartais sau pamelavote. Arba save apgavote? Arba nepadarėte visko, ką galėjote padaryti, nes tokiu atveju išdavėte save. Jei būsite sau visiškai atviras, suprasite, kad nuodėmių neišvengiate. Jei to nesuprantate, vadinasi, nesate atviras, o tai jau savaime yra nuodėmė. Visi mes neišvengiamai esame nusidėjėliai.[32]
Jei blogi žmonės išsiskiria ne savo nusikalstamais poelgiais arba nuodėmių sunkumu, tai kaip juos atpažinti? Juos atpažįstame iš kryptingai besikartojančių nuodėmių. Jų destruktyvus elgesys, paprastai labai subtilus, neįtikėtinai kryptingas. Taip nutinka todėl, kad tie, kurie „peržengė ribą“, visiškai nesugeba pripažinti savo nuodėmingumo.
Jau minėjau, kad Džordžas, graužiamas kaltės jausmo, sugebėjo atsispirti blogio įtakai. Sandėrį su velniu jis nutraukė tik todėl, kad bent minimaliai sugebėjo pripažinti esąs netobulas. Jei nebūtų jautęs kaltės dėl šio sandėrio, jo moralinis nuosmukis būtų tęsęsis. Suvokimas, kad esame netobuli, labiau nei bet kas kitas apsaugo mus nuo degradavimo. Kaip jau rašiau anksčiau:
„Palaiminti vargšai dvasia“ – tarė Jėzus, kai atėjo laikas kreiptis į minią. Ką jis norėjo pasakyti šia įžangine fraze? Kodėl taip šlovinamas kritinis požiūris į save ir savo nuodėmingumo suvokimas? Jei jums kyla toks klausimas, pravartu prisiminti fariziejus. Jėzaus laikais buvo jų katino dienos. Jie nemanė esantys dvasios vargšai, tikėdami, kad turi viską, ko reikia, ir kad būtent jie viską išmano geriausiai, todėl turėtų būti kultūros šviesuliai Jeruzalėje ir Palestinoje. Būtent jie ir nužudė Jėzų.
Dvasios vargšai neskleidžia blogio. Blogai nesielgia ir tie, kurie abejoja savo teisumu, kurie aiškinasi savo poelgių priežastis ir bijo save išduoti. Šiame pasaulyje blogis kyla iš tų, kurių dvasinis gyvenimas – tai nesibaigiančios katino dienos, iš šiuolaikinių fariziejų, įtikėjusių absoliučiu savo teisumu, manančių, kad neturi nė vienos nuodėmės, kad tik apsisaugotų nuo kančių, kurias tektų patirti pradėjus gilintis į savo vidų.
Kad ir kaip nemalonu jaustis nusidėjėliu, būtent šis pojūtis atgraso nuo nuodėmingų poelgių. Kartais jis mums sukelia daug skausmo, tačiau kaltės jausmas yra ir didžiulė palaima, nes tai vienintelė veiksminga priemonė, leidžianti mums išvengti blogio klystkelių. Apie tai su jai būdingu subtilumu rašė Šventoji Teresė iš Lizjė: „Jei esi pasirengusi nuolankiai iškęsti visa tai, kas tau nemalonu, Jėzui bus gera prisiglausti tavo širdyje.“[33]
Blogi žmonės nuolankiai nepriima to, kas jiems nemalonu. Tiesą sakant, jie apskritai to nepriima. Pavyzdžiui, bendraudamas su Bobio tėvais nepajutau nė kruopelytės graužaties. Jų blogis ir kyla tik todėl, kad jie nesugeba priimti to, kas jiems nemalonu.
Žmonių ydos būna pačios įvairiausios. Negalėdami pakęsti minties apie savo pačių nuodėmingumą, blogi žmonės tampa nepataisomais nusidėjėliais. Pavyzdžiui, iš savo patirties galiu pasakyti, kad jie yra neįtikėtinai godūs žmonės, todėl šykštūs kitiems. Tokie šykštūs, kad jų „dovanos“ neša mirtį. Knygoje Nepramintuoju taku rašiau, kad didžiausia nuodėmė – tinginystė. Kitoje pastraipoje svarsčiau, ar tai nebus išdidumas, nes iš visų nuodėmių galima išsivaduoti, išskyrus tą, kurią darome manydami, kad esame be nuodėmės. Tačiau galbūt klausimas, kuri nuodėmė sunkiausia, yra nevienareikšmis ir diskutuotinas. Visomis nuodėmėmis įžeidžiame Dievą ir kitus žmones ir tampame atskirti nuo jų. Kaip teigė vienas religinis mąstytojas, dėl bet kurios nuodėmės „siela gali taip surambėti, kad atsidursime pragare“.
…Siela gali pasiekti tokią būseną, kad net pati Meilė bus bejėgė, nes surambėjusi siela Meilės nejaus. Pragaras dažniausiai yra mūsų įsivaizduojama būsena – amžina atskirtis nuo Dievo ne dėl to, kad mūsų išsižadėjo Dievas, bet todėl, kad Jo išsižadėjome mes. Šis išsižadėjimas – amžinas, nes pats savaime yra nepakeičiamas. Panašių pavyzdžių galima rasti ir žmogaus gyvenime: neapykanta, kuri yra tokia akla, tokia absoliuti, kad Meilė tik priverčia ją liepsnoti dar karščiau; puikybė, kuri yra tokia nepalenkiama, kad nuolankumas tik dar labiau sustiprina jos niekingumą; ir dar vienas, ne mažiau svarbus už kitus, – abejingumas, kuris taip užvaldo žmogaus asmenybę, kad joks sukrėtimas, jokie prašymai, jokios pastangos negali jos atgaivinti, net priešingai – abejingumas tik dar giliau įleidžia savo šaknis ir tampa nepajudinamas. Tas pats nutinka ir su siela, ir su Dievu – pernelyg didelė puikybė, neapykanta ar bet kuri iš septynių didžiųjų nuodėmių veda į pragarą, ypač tinginystė – bodėjimasis dieviškais dalykais, abejingumas, kurio neįmanoma išjudinti iš sąstingio, nors ir akivaizdu, kad siela smenga prarajon, kadangi per šį laiką atsirado įprotis numoti ranka į visa tai, kam prireiks bent mažiausių pastangų, tegu ir mažuose dalykuose. Tepasigaili mūsų Dievas ir apsaugo mus nuo viso to…[34]
Vis dėlto bene ryškiausia tokių blogų žmonių charakterio savybė – kaltųjų ieškojimas. Patys save laikydami tobulais, jie neišvengiamai puola kaltinti tuos, kurie išdrįsta juos kritikuoti. Pasinaudodami kitais jie išsaugo savo tobulumo įvaizdį. Paprasčiausias pavyzdys: šešiametis berniukas tėvo klausia: „Tėti, kodėl tu močiutę pavadinai kale?“ „Juk liepiau tau nesikišti, – užbliauna tėvas. – Dabar tai atsiimsi. Kad išmoktum kalbėti, išplausiu tau burną muilu. Gal taip nustosi blevyzgoti ir patylėsi, kai tavęs niekas neklausia.“ Nuvilkęs berniuką laiptais aukštyn į vonią, tėvas įvykdo savo grasinimą. Prisidengdamas „drausmingu auklėjimu“ tėvas nuskriaudžia sūnų.
Kaltų ieškojimas vyksta tam tikru būdu, kurį psichiatrai vadina projektavimu. Kadangi blogi žmonės yra įsitikinę savo tobulumu, kilus konfliktui su aplinkiniais, jie visuomet kaltina juos. Neigdami savo kaltę, blogais laiko visus kitus. Savo blogį jie projektuoja į aplinkinius. Patys niekuomet nemano esantys blogi, tačiau visada mato daugybę blogybių kituose. Tėvo įsitikinimu, nepadoriai ir bjauriai šnekėjo sūnus, todėl ėmėsi veiksmų atsikratyti sūnaus „nešvankybių“. Vis dėlto aiškiai matome, kad nešvankiai ir šlykščiai elgiasi pats tėvas. Nedorą savo paties elgesį tėvas nukreipė į sūnų ir jį užsipuolė prisidengdamas gero auklėjimo sumetimais.
Blogas elgesys dažniausiai atsiranda siekiant atrasti kaltąjį, o žmonės, kuriuos vadinu blogais, ištisai ieško, ką galėtų apkaltinti. Knygoje Nepramintuoju taku blogį apibrėžiau taip: „tai yra savanaudiškas jėgos naudojimas, kitaip tariant, vieno žmogaus valios prievartinis ar neprievartinis primetimas kitiems, siekiant užkirsti kelią jų <…> dvasiniam tobulėjimui“ (p. 279). Kitaip tariant, užuot pažvelgę į savo pačių trūkumus, blogi žmonės užsipuola kitus. Norint dvasiškai tobulėti, reikia įsisąmoninti šią būtinybę. Jei to nesugebame, mums nelieka nieko kito, kaip imti naikinti savo paties netobulumo įrodymus.[35]
Paradoksalu, tačiau blogi žmonės dažnai destruktyviai
Ko gero, pats gražiausias krikščioniškosios doktrinos aspektas – pakantumas nuodėmei, nors tuo labai dažnai piktnaudžiaujama, kartais net piktybiškai. Požiūris į nuodėmę yra dvilypis: viena vertus, tvirtinama, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra nuodėminga, ir todėl bet kuris tikras krikščionis turi save laikyti nusidėjėliu. Tai, kad daug oficialiai krikščionybę išpažįstančių ir uoliai tikinčių žmonių širdyje savęs nelaiko nusidėjėliais, turėtų būti laikoma ne šios doktrinos trūkumu, bet paties žmogaus nesugebėjimu tuo patikėti. Apie tai bus išsamiau kalbama, nagrinėjant krikščionybės kauke prisidengusį blogį. Kita vertus, krikščionybė taip pat teigia, kad už mūsų nuodėmes atleidžiama, bent jau tiems, kurie dėl jų atgailauja. Suvokus, kokia iš tikrųjų nuodėminga mūsų prigimtis, gali apimti kone paralyžiuojantis bejėgiškumas, jei kartu netikėtume krikščioniškojo Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Todėl sveikos nuovokos nepraradęs Bažnyčios mokymas irgi sutinka, kad ištisai graužtis dėl kiekvieno menkiausio nusižengimo (tai dar vadinama perdėtu uolumu) – irgi nuodėmė. Kadangi Dievas mums atleidžia, nesugebėti atleisti sau pačiam – tai jaustis viršesniam už Dievą; dėl to nusidedame savo perdėtu noru pasipuikuoti.
Marilyn von Waldener ir M. Scott Peck,
Gerald Vann,
Ernestas Beckeris savo paskutinėje knygoje
