to, terapeutui taip pat derėtų suabejoti: „Ar gali būti, kad pacientas specialiai siekia išmušti mane iš pusiausvyros?“ Dėl to, kad neuždaviau sau šio klausimo, dirbdamas su 4 skyriuje aprašyta paciente, veltui iššvaisčiau ištisus mėnesius.
Minėjau, kad pasišlykštėjimas – tai normali ir apsisaugoti padedanti reakcija bendraujant su blogais žmonėmis. Yra tik viena išimtis. Jei pavyksta įveikti savo nusistatymą – jei psichoterapeutas supranta, kad žmogus yra blogas, ir jei, žinodamas, kas jo laukia, apsisprendžia pabandyti bendrauti ir padėti blogam žmogui pasveikti, – tokiu ir tik šiuo vieninteliu atveju galima ir reikėtų nepaisyti paciento keliamo pasišlykštėjimo. Yra daugybė „jei“. Negalima lengvabūdiškai pervertinti savo galimybių išrauti blogį. Šiam darbui reikės didžiulės psichologinės ir dvasinės stiprybės.
Vienintelė priežastis, kodėl tai apskritai pavyksta – tai tvirtai apsisprendusio psichoterapeuto žinojimas, kad nors tokių žmonių reikia saugotis, jų neabejotinai reikia ir gailėtis. Ištisai baimindamiesi, kad tik neatsiskleistų jų tikrasis veidas, ir stengdamiesi užgniaužti sąžinės balsą, tokie žmonės paprastai būna labiausiai įbaugintos būtybės pasaulyje. Jie gyvena apimti siaubingos baimės. Jų nereikia pasmerkti pragaro kančioms, jie jau gyvena pragare.[29]
Todėl ne tik visuomenės, bet ir jų pačių labui reikėtų pabandyti išvaduoti blogio apimtas sielas iš pragaro žemėje. Kadangi apie blogio prigimtį žinome tiek nedaug, šiuo metu dar nemokame nuo jo išgydyti. Vargu ar ribotos mūsų terapinės galimybės turėtų labai stebinti, žinant, kad dar net nesugebėjome įvardyti blogio kaip atskiros ligos. Būtent šioje knygoje keliama mintis, kad blogį derėtų laikyti atskiros rūšies psichine liga, kuriai būtų skiriamas ne mažesnis mokslinis dėmesys kaip ir kai kurioms kitoms svarbioms ligoms.
Šiaip jau nuo gyvačių lizdo visai pagrįstai ir suprantamai stengiamės laikytis kuo atokiau. Tačiau visiškai normalu, kai šia vieta domisi mokslininkai – patyrę herpetologai – kurių tikslas kuo daugiau sužinoti, paimti gyvačių nuodų mėginių antitoksino gamybai, kuris pasitarnaus žmonių gydymui, o galbūt net ir padės pačioms gyvatėms išgyventi. Kartais gyvatės, užsiauginusios sparnus, virsta drakonais, kuriuos galima prisijaukinti, kad taptų karštais ir romiais Dievo tarnais. Jei sugebame suvokti, kad blogi žmonės – ligoniai, kurių reikia gailėtis (nors dėl to jie netampa mažiau pavojingi), ir jei gerai suprantame, ką darome, užuot jais šlykštėjęsi, turėtume pasistengti juos atjausti, kad padėtume jiems pasveikti.
Prisimindamas Bobio ir jo tėvų istoriją praėjus dvidešimčiai metų, abejoju, ar ir šiandien, turėdamas daug daugiau patirties, būčiau elgęsis kitaip. Ir dabar pirmiausia stengčiausi apsaugoti Bobį nuo jo tėvų, ir siekdamas šio tikslo, kaip ir tuomet, būčiau pagrasinęs oficialiomis valdžios institucijomis. Per dvidešimt metų taip ir neatradau kitokių priemonių, kaip paveikti blogus žmones, nei šiurkštūs grasinimai. Bent jau iš pat pradžių jie nereaguoja nei į mandagius prašymus, nei į kokias nors kitas man žinomas moralinio poveikio priemones. Tačiau vienas dalykas per dvidešimt metų pasikeitė. Dabar jau žinau, kad Bobio tėvai buvo blogi žmonės. Tuomet to nežinojau. Jutau iš jų sklindantį blogį, tačiau nemokėjau jo įvardyti. Mano darbą prižiūrintys specialistai nesugebėjo padėti man suprasti, su kuo susidūriau. Sąvoka „blogis“ mūsų profesinėje kalboje neegzistavo. Kadangi buvome mokslo žmonės, o ne dvasininkai, tokių žodžių buvo geriau nevartoti.
Išmokę teisingai įvardyti tam tikrą reiškinį, įgyjame šiokį tokį pranašumą[30]. Tąkart bendraudamas su Bobio tėvais, nesupratau, su kokiomis jėgomis teko susidurti. Man tai kėlė pasišlykštėjimą, bet nejutau poreikio aiškintis. Tų žmonių atsikratyti stengiausi ne vien dėl natūraliai atsiradusios pagarbos toms jėgoms, bet ir dėl to, kad jų bijojau, nes nepajėgiau suvokti. Ir šiandien jų vis dar bijau, tačiau tai nebėra akla baimė. Žinodamas, kas tai yra, geriau suprantu ir tų jėgų mastą. Kadangi po kojomis jaučiu gana tvirtą pagrindą, galiu sau leisti pasmalsauti, kokia šių jėgų prigimtis. Galiu sau leisti žvilgtelėti į jas iš arčiau. Todėl šiandien visgi kai ką daryčiau kitaip. Kai jau būčiau sėkmingai ištraukęs Bobį iš tėvų namų, pabandyčiau atsargiai leisti jiems suprasti, kad juos užvaldžiusios jėgos žlugdo ne tik jų vaikų, bet ir jų pačių gyvenimą. Jei turėčiau laisvesnio laiko ir jėgų, pasiūlyčiau lankytis pas mane, kad pamėgintume įveikti tas jėgas. Jei įvyktų stebuklas ir jie priimtų mano pasiūlymą, dirbčiau su jais, bet ne todėl, kad man jie labiau patinka, ar kad dabar daugiau pasitikiu savo jėgomis. Dirbčiau su jais, nes žinau, kaip tas jėgas įvardinti, ir jaučiuosi gana stiprus imtis šio darbo, be to, noriu išmokti šio to naujo. Mūsų visų priedermė – darbuotis tose srityse, kurias išmanome.
Blogis ir nuodemė
Kad galėtume geriau suprasti Bobio tėvus ir kitus į juos panašius žmones, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, pirmiausia reikia tiksliai išsiaiškinti, kuo blogis skiriasi nuo paprasčiausios nuodėmės. Blogi žmonės – ne tie, kurie daro nuodėmes, bet kurie jas daro ištisai, kryptingai ir subtiliai. Taip yra dėl to, kad esminė blogų žmonių yda – ne nuodėmingumas, bet atsisakymas pripažinti savo nuodėmingą prigimtį[31].
Bobio tėvai, kaip ir tie, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, nors juos ir apėmęs blogis, yra tokie patys kaip ir visi žmonės. Jie gali gyventi bet kurioje gatvėje, gali būti turtingi ir vargšai, išsilavinę arba bemoksliai. Gyvenime jie niekuo neišsiskiria iš kitų. Jie – ne nusikaltėliai, ir netgi dažniau kaip tik būna iškilios asmenybės – sekmadieninių mokyklų mokytojai, policininkai, bankininkai, aktyvūs mokyklos tėvų asociacijos nariai.
Kaip tai paaiškinti? Kodėl šių blogų žmonių nevadiname nusikaltėliais? Atsakymą rasime žodyje „nevadiname“. Nusikaltėliams jie prilygsta todėl, kad nusikalsta gyvybei ir gyvybingumui. Tačiau, nepaisant pavienių atvejų (kaip antai Hitleris), kai jie tampa ypač įtakingais politiniais veikėjais, leidžiančiais sau peržengti įprastas ribas, jų „nusikaltimai“ yra tokie subtilūs ir nepastebimi, kad sunku vadinti šiuo žodžiu. Apie tokių poelgių slėpimą ir maskavimą knygoje bus rašoma dar ne kartą. Štai kodėl knyga ir pavadinta Melo žmonės.
Man teko nemažai dirbti kalėjimuose su tikrais nusikaltėliais. Beveik niekada nesutikau tokių, kuriuos būčiau galėjęs pavadinti blogais žmonėmis. Suprantama, jų elgesys – nusikalstamas ir paprastai jie yra nusižengę ne kartą, tačiau jų destruktyvūs veiksmai atrodo kažkokie spontaniški. Ir nors teisėsaugos institucijoms jie paprastai neigia padarę vieną ar kitą nusižengimą, jų nedoras elgesys vis tiek turi šiokio tokio nuoširdumo. Jie ir patys iš karto pabrėžia šią savybę, tvirtindami, kad į kalėjimą pakliuvo tik per savo „sąžiningumą“. Jų teigimu, išties blogi žmonės niekada nepatenka į kalėjimus. Suprantama, jie taip kalba bandydami pateisinti savo veiksmus, tačiau, mano manymu, paprastai iš tikrųjų taip ir yra.
Kalintiems asmenims beveik visada pavyksta diagnozuoti vienokį ar kitokį konkretų psichinį sutrikimą. Diagnozės gali būti pačios įvairiausios ir, paprastai tariant, įvardija tokias savybes kaip pamišimas, impulsyvumas, agresyvumas ar sąžinės neturėjimas. Į Bobio tėvus panašūs vyrai ir moterys, apie kuriuos dar bus kalbama, neturi tokių akivaizdžių sutrikimų, ir nė viena tiksli psichiatrinė diagnozė jiems netinka. Visai ne todėl, kad pikti žmonės – sveiki, o tik todėl, kad jų ligai mes dar nesugalvojome pavadinimo.
Kadangi paaiškinau, kuo blogi žmonės skiriasi nuo eilinių nusikaltėlių, taip pat noriu pabrėžti, kad blogis, kaip asmenybės bruožas, skiriasi nuo blogų poelgių. Kitaip tariant, dėl blogų poelgių netampame blogais žmonėmis, kitaip visi būtume blogi,
Mus baudžia ne Dievas, o mes patys. Esantieji pragare ten atsidūrė savo paties noru. Panorėję galėtų bematant iš ten dingti. Bėda ta, kad dėl moralinių įsitikinimų kelias iš pragaro jiems atrodo nepaprastai pavojingas, gąsdinantis, skausmingas ir nepakeliamai sunkus. Todėl jie lieka, kur buvę, nes atrodo, kad ten – saugiau ir lengviau. Jiems taip geriau. Tokia situacija ir jos psichodinamika nagrinėta nuostabioje C. S. Lewiso knygoje
Įvardijimo galia puikiai aprašyta Ursulos Le Guin knygoje
Jungas teisingai manė, kad blogis kyla iš nesugebėjimo „susitikti“ su Šešėliu.
