pirmą mudviejų susitikimą jam dar per anksti kalbėti apie brolio savižudybę. Nutariau apie tai kol kas neklausinėti.
– O tavo tėvai? – paklausiau. – Ką galėtum apie juos papasakoti?
– Jie manimi rūpinasi.
– Labai gerai. O kaip rūpinasi?
– Vežioja mane į skautų stovyklas.
– Tai puiku, – pasakiau. – Juk tėvai taip ir turi elgtis, jei tik turi galimybę. Ar gerai su jais sutari?
– Gerai.
– Nesipykstate?
– Kartais su jais elgiuosi bjauriai.
– Pavyzdžiui, kaip?
– Juos skaudinu.
– Kaip skaudini, Bobi? – klausinėjau toliau.
– Pavyzdžiui, įskaudinau, kai pavogiau automobilį, – atsiliepė Bobis, o jo balse išgirdau ne pasididžiavimą savo poelgiu, bet juodą neviltį ir didžiulį nuovargį.
– Kaip manai, gal automobilį ir pavogei tam, kad juos įskaudintum?
– Ne.
– Man irgi atrodo, kad nenorėjai jų skaudinti. Ar gali prisiminti, kaip dar esi įskaudinęs tėvus?
Bobis neatsakė. Užsitęsus tylai tariau:
– Na, tai?
– Tiesiog žinau, kad juos įskaudinau.
– Bet iš kur žinai? – klausinėjau.
– Nežinau.
– Ar jie tave baudžia?
– Ne, jie elgiasi gerai.
– Tai kodėl manai, kad juos skaudini?
– Jie ant manęs šaukia.
– Štai kaip. O už ką, pavyzdžiui, jie pradeda šaukti?
– Nežinau.
Dabar Bobis įnirtingai krapštė savo žaizdas, o jo galva buvo panarinta iki pat krūtinės. Jutau, kad geriausia būtų pereiti prie ne tokių skausmingų klausimų. Galbūt tada jis taps kiek atviresnis ir mums pavyks užmegzti normalų pokalbį.
– Ar turi kokį nors naminį gyvūnėlį? – paklausiau.
– Šunį.
– Kokios veislės?
– Vokiečių aviganį.
– Kuo jis vardu?
– Ji vardu Ingė, – pataisė mane Bobis.
– Primena vokišką vardą.
– Aha.
– Vokiškas vardas vokiečių aviganiui, – garsiai pasakiau, tikėdamasis, kad man kaip nors pavyks išsivaduoti iš tardytojo vaidmens. – Ar judu su Inge daug laiko praleidžiate kartu?
– Ne.
– Ar ja rūpiniesi?
– Taip.
– Bet neatrodo, kad ja labai džiaugtumeisi…
– Tai mano tėčio šuo.
– Štai kaip. Bet tau vis tiek tenka ja rūpintis?
– Taip.
– Tai ne visai teisinga. Ar dėl to pyksti?
– Ne.
– O savo gyvūną turi?
– Ne.
Buvo akivaizdu, kad pokalbis apie gyvūnėlius tuo ir baigsis, todėl perėjau prie kitos temos, apie kurią jaunimui dažnai būna smagu kalbėti.
– Neseniai buvo Kalėdos, – tariau. – Ką gavai dovanų?
– Nieko ypatingo.
– Bet tėvai tikriausiai tau ką nors padovanojo? Ką gavai?
– Šautuvą.
– Šautuvą? – pakartojau suglumęs.
– Taip.
– Kas per šautuvas? – tyliai paklausiau.
– Dvidešimt antro kalibro.
– Dvidešimt antro kalibro pistoletas?
– Ne, dvidešimt antro kalibro graižtvinis šautuvas.
Tarp mūsų įsivyravo ilga tyla. Pasijutau lyg žemė slystų man iš po kojų. Supratau, kad noriu dabar pat baigti šį pokalbį. Troškau grįžti namo. Galų gale prisiverčiau pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti:
– Kaip suprantu, būtent dvidešimt antro kalibro graižtviniu šautuvu ir nusižudė tavo brolis?
– Taip.
– Ar tokios dovanos tu pats paprašei?
– Ne.
– O ką norėjai gauti?
– Teniso raketę.
– Bet gavai šautuvą?
– Taip.
– Kaip jauteisi gavęs tokį patį šautuvą kaip ir tavo brolis?
– Tai nebuvo toks pat šautuvas.
Lengviau atsikvėpiau. Galbūt tiesiog ne taip supratau.
– Atleisk, – tariau, – maniau, kad abu šautuvai buvo vienodi.
– Jie nebuvo vienodi, – atsakė Bobis. – Tai buvo tas pats šautuvas.
– Tas pats šautuvas?
– Taip.
– Nori pasakyti, kad tai buvo brolio šautuvas? – beprotiškai troškau atsidurti namie.
– Taip.
– Tai tėvai Kalėdoms tau padovanojo brolio šautuvą? Tą patį, kuriuo jis nusižudė?
– Taip.
– Kaip jauteisi per Kalėdas gavęs brolio šautuvą? – klausinėjau.
– Nežinau.
Beveik gailėjausi to paklausęs. Iš kurgi jam žinoti? Kaip jam į tokį klausimą atsakyti? Žvilgtelėjau į jį. Mums
