augo. Galų gale, mano padedamas jis net sugebėjo paprašyti žmonos užsirašyti į terapinius užsiėmimus. Pasiūliau jai lankytis pas kitą psichologą, ir jiedu pasiekė puikių rezultatų. Santuoka pamažu tapo tvirtesnė.
Kai Glorija jau buvo pradėjusi lankyti terapinius užsiėmimus, daugiausia dėmesio mudviejų užsiėmimuose skyrėme neigiamiems Džordžo jausmams: analizavome jo pyktį, nepasitenkinimą, nerimą, prislėgtą nuotaiką, o visų pirma – liūdesį ir sielvartą. Jis suvokė esąs gana jautrus žmogus, kurį jaudindavo besikeičiantys metų laikai, vaikų augimas ir mintys apie būties laikinumą. Jis suprato, kad šie neigiami jausmai, jo jautrumas ir pažeidžiamumas, bėgimas nuo kančios ir sudaro jo žmogiškumo esmę. Džordžo elgesys vis rečiau primindavo kietuolio Džo manieras, o ištvermingumas didėjo. Saulėlydžio metas ir toliau jį liūdino, tačiau jis išmoko nesinervinti. Negalavimai – įkyrios mintys, iš pradžių pasireikšdavusios tai stipriau, tai silpniau, po kelių mėnesių nuo mūsų pokalbio apie sandėrį su velniu ėmė nykti. Baigiantis kitiems metams tų minčių išvis neliko. Po dvejų metų nuo pirmo apsilankymo pas mane Džordžo terapinis gydymas buvo baigtas. Nors jis ir nebuvo pats stipriausias iš visų žmonių, bet jautėsi stipresnis nei bet kada anksčiau.
# 2
Blogio psichologijos kūrimo link
Apie vertinimo modelius ir paslaptį
Požiūris gali būti labai įvairus.
Psichiatrai labiausiai įpratę žmones vertinti pagal jų sveikatos būklę ir ligas. Toks požiūris vadinamas medicininiu vertinimu. Tai – labai naudingas ir veiksmingas žmonių pažinimo būdas.
Vertinant šiuo požiūriu, Džordžas sirgo labai konkrečia liga – obsesine-kompulsine neuroze. Apie šią ligą žinome gana daug. Daugeliu aspektų Džordžui pasireiškė tipiniai šios ligos simptomai. Pavyzdžiui, obsesinės-kompulsinės neurozės ištakos siekia ankstyvą vaikystę ir beveik visuomet prasideda nuo ne visai sėkmingų bandymų išmokyti vaiką naudotis tualetu. Džordžas negalėjo pasakyti, kaip buvo ugdomi jo higienos įgūdžiai, tačiau vien iš to, kad jo tėvas negyvai užtalžė kačiuką dėl priteršto kilimo, galima spręsti, jog Džordžui buvo labai aiškiai duota suprasti, kad jis privaląs kuo greičiau išmokti susitvarkyti, nes kitaip bus blogai. Užaugęs Džordžas neatsitiktinai tapo ypač tvarkingas ir pedantiškas – tai itin būdinga obsesiniu-kompulsiniu sindromu sergantiems žmonėms.
Šia neuroze sergantiems žmonėms taip pat būdinga tikėti tuo, ką psichiatrai vadina „magiška minčių galia“. Tikėjimas šia galia gali pasireikšti įvairiai, tačiau dažniausiai tai būna įsitikinimas, kad vien mintimis galima sukelti tam tikrus įvykius. Paprastai tuo tiki maži vaikai. Pavyzdžiui, penkerių metų berniukas gali pagalvoti taip: „Noriu, kad mažoji sesutė mirtų.“ Paskui jis pradeda nervintis, baimindamasis, kad ji tikrai mirs, nes išreiškė tokį norą. O jeigu sesuo suserga, jį ima graužti sąžinė, nes jam atrodo, kad ji susirgo dėl jo minčių. Paprastai šis tikėjimas stebuklinga minčių galia augant išnyksta. Tapę paaugliais aiškiai suprantame, kad vien mintimis niekaip negalime daryti įtakos aplinkiniams įvykiams. Tačiau vienokią ar kitokią traumą vaikystėje patyrę vaikai dažnai šio tikėjimo minčių galia neišauga. Tai ypač būdinga obsesine-kompulsine neuroze sergantiems žmonėms. Buvo akivaizdu, kad taip nutiko ir Džordžui. Jo įsitikinimas, kad visos jo mintys išsipildys, buvo pagrindinis neurozės simptomas. Būtent tikėjimas savo fantazijų realumu vertė jį daugybę kartų ilgai važiuoti atgal į tas vietas, kur būdavo šmėkštelėjusi mintis, kad jas padarytų neveiksmingas, panaikintų jų galią.
Šiuo požiūriu ir Džordžo sandėris su velniu buvo tik dar viena jo tikėjimo magiškomis minčių galiomis išraiška. Kad toks sandėris yra išmoningas žingsnis, galintis palengvinti kančias, Džordžas manė tik todėl, jog buvo įsitikinęs minčių tikrumu. Nors sandėris buvo sudarytas tik „jo mintyse“, Džordžas neabejojo, kad, nesilaikant susitarimo sąlygų, ir jam pačiam, ir jo sūnui lemta mirti. Džordžo sandėrį su velniu vertinant medicininiu požiūriu, galima tvirtinti, kad tai buvo tik viena iš daugelio tikėjimo magiška minčių galia formų ir vienas iš jį kamavusios psichinės ligos požymių. O kadangi šį reiškinį galima paaiškinti medicinos terminais, ilgiau į jį gilintis nėra prasmės. Tyrimas baigtas.
Tokio vertinimo blogybė ta, kad Džordžo ir velnio santykiai tampa banalūs ir nereikšmingi. Kaip jie atrodytų, jei juos vertintume iš tradicinės krikščioniškosios pasaulėžiūros pozicijų?
Žvelgiant iš šio požiūrio taško, žmonija (o gal net ir visa visata) priversta dalyvauti titaniškoje gėrio ir blogio jėgų – Dievo ir velnio – dvikovoje. Mūšio laukas – kiekvieno žmogaus siela. Nuo šio mūšio baigties priklauso visa žmogaus gyvenimo prasmė. Vienintelis ir svarbiausias klausimas, kuriam – Dievui ar velniui – atiteks žmogaus siela. Sudaręs tokį sandėrį Džordžas susidėjo su velniu ir taip jo sielai kilo didžiausias žmonijai žinomas pavojus. Tai neabejotinai buvo kulminacinis jo gyvenimo momentas. Nuo jo sprendimo priklausė galbūt net visos žmonijos likimas. Jį įdėmiai stebėjo angelų chorai ir demonų armijos, sekdami kiekvieną jo mintį ir nepaliaujamai melsdami vienokios ar kitokios baigties. Galų gale, atsižadėjęs sandėrio ir draugystės su velniu, Džordžas išsigelbėjo iš pragaro ir tuo pašlovino Dievą, suteikė vilties žmonijai.
Ką reiškia Džordžo sudarytas sandėris: ar tai tik dar vienas neurozės požymis, ar lemiamas jo egzistencijos momentas, turintis pasaulinę svarbą?
Šioje knygoje nesiekiu sumenkinti medicininio vertinimo. Iš visų galimų vertinimo modelių – o jų yra daug – jis ir toliau išlieka veiksmingiausias psichinės ligos pažinimo būdas. Tačiau kartais tam tikrais atvejais geriau tinka kiti metodai.
Tuomet tenka rinktis, koks bus mūsų požiūris. Džordžui papasakojus apie sandėrį su velniu, turėjau apsispręsti, ar tai laikyti tik dar vienu tipiniu neurozės simptomu, ar moralinių vertybių krizės ženklu. Jei būčiau vertinęs medicininiu požiūriu, man nebūtų tekę imtis jokių skubių veiksmų, jei moraliniu – Džordžo ir viso pasaulio labui iš paskutiniųjų turėjau stengtis išspręsti šią moralinę dilemą. Kurį kelią rinktis? Apsisprendęs Džordžo sandėrį (nesvarbu, kad jis buvo sudarytas vien mintyse) laikyti nemoraliu ir labai aiškiai jam parodęs viso šio reikalo amoralumą, be jokios abejonės, pasirinkau dramatiškesnį kelią. Manau, kad bendra taisyklė yra tokia: jei tam tikru momentu privalome apsispręsti, kuriuo keliu eiti, tikriausiai turėtume rinktis dramatiškiausią, t. y. tą, kuris konkretų nagrinėjamą įvykį padaro nepaprastai reikšmingą.
Vis dėlto vienpusiškai vertinti kokį nors klausimą netikslinga ir nepatartina. Mes, gyvenantys Šiaurės Amerikoje, žiūrėdami į mėnulį įžvelgiame žmogaus siluetą. Kažkur girdėjau, kad gyvenantieji Centrinėje Amerikoje, mato kiškį. Kurie teisūs? Be abejo, ir tie, ir kiti, nes požiūrio skirtumus lemia kultūrinės ir geografinės aplinkybės. Įvairūs vertinimo modeliai – tai tik skirtingi požiūriai. Juk norėdami kuo daugiau sužinoti apie mėnulį – ar bet kurį kitą reiškinį, – privalome informaciją apie jį vertinti kuo įvairesniais požiūriais.
Todėl šioje knygoje stengsiuosi pateikti įvairiapusį vertinimą. Skaitytojus, kurie mėgsta aiškumą ir paprastumą (arba pernelyg supaprastintą informaciją), tai gali trikdyti. Tačiau nagrinėjant šią temą reikia daugiau nei vien paviršutiniško aiškumo. Žmogiškasis blogis pernelyg svarbus, kad pakaktų vienpusio požiūrio. Be to, tai pernelyg platus gyvenimiškas reiškinys, kurio neįmanoma įsprausti į siauro vertinimo rėmus. Ir iš tiesų, jis yra toks fundamentalus, kad pats savaime neišvengiamai tampa paslaptingas. Mes niekada iki galo nesuvoksime fundamentalių realybės dėsnių, ir tik
