bet saugumo. Tikrasis gydymas prasidės vėliau, bus ilgas ir sunkus, nes pakeisti tikrovės neatitinkantį iškreiptą paciento požiūrį į save visuomet būna nepaprastai sudėtinga.
O dabar pakalbėkime ne apie pacientą, o apie tėvus – tikruosius visų bėdų kaltininkus. Jie visiškai pagrįstai turėjo būti pripažinti ligoniais, ir būtent jiems reikėjo skirti gydymą. Vis dėlto taip nenutiko. Kodėl? Dėl trijų priežasčių.
Pirmoji ir turbūt svarbiausia priežastis – jie patys nenorėjo. Gydyti galima tik (bent šiek tiek) to norintį žmogų. O kad norėtų, jis privalo suvokti, kad tai būtina. Tokiu atveju tenka pripažinti bent kai kuriuos savo trūkumus. Šiame pasaulyje yra nesuskaičiuojama galybė žmonių, turinčių sunkių ir akivaizdžių psichikos sutrikimų, kuriems psichiatriniu požiūriu būtinas kuo skubesnis gydymas, tačiau jie to nesupranta. Todėl atsisako gydytis net kai tokia galimybė jiems patiekiama ant sidabrinio padėkliuko. Ne visi šie žmonės yra blogi. Didžioji dauguma – geri. Tačiau išties blogi žmonės būtent ir priklauso tai kategorijai, kuri labiausiai priešinasi psichiatriniam gydymui.
Iš Bobio tėvų elgesio buvo galima aiškiai suprasti, kad jie būtų atmetę bet kokius mano pasiūlymus dėl vienokio ar kitokio gydymo. Jie net nebandė apsimetinėti, kad jaučiasi kalti dėl Stiuarto savižudybės. Į mano priekaištus dėl to, kad anksčiau neieškoję Bobiui pagalbos elgėsi aplaidžiai arba kad parinko jam, švelniai tariant, netinkamą Kalėdų dovaną, jie reagavo išsisukinėjimais ir piktomis pastabomis. Nors iš jų elgesio nepajutau jokio nuoširdaus noro padėti Bobiui, išgirdę, kad jam būtų geriau pagyventi kitur, tėvai didžiai pasipiktino, nes jiems tai prilygo patvirtinimui, kad jie – netikę tėvai. Užuot pripažinę savo trūkumus, jie kratėsi bet kokios atsakomybės teisindamiesi, kad yra „dirbantys žmonės“.
Vis dėlto galėjau bent užsiminti apie galimybę gydytis. Tai, kad jie tikriausiai būtų atmetę mano pasiūlymą, dar nereiškia, kad neturėjau pasiūlyti. Galėjau bent jau pasistengti parodyti jiems, kaip ugdyti savyje supratingumą ir užuojautą. Tačiau jutau, kad net jei būtų įvykęs stebuklas ir jie nebūtų atsisakę psichoterapinės pagalbos, gydymas jiems nebūtų padėjęs.
Liūdna, tačiau taip jau yra, kad psichoterapija būna veiksmingiausia ir labiausiai padeda sveikos sielos žmonėms – sąžiningiausiems, kurių protas mažiausiai sudrumstas. Ir priešingai – kuo žmogus liguistesnis, kuo klastingesnis jo elgesys ir iškrypęs suvokimas – tuo mažiau galime jam padėti. Kai žmogaus elgesys ypač iškrypėliškas ir amoralus, padėti neįmanoma. Bendraudami tarpusavyje terapeutai dažnai pasako, kad paciento psichopatologinė būklė yra „pribloškianti“. Būtent tą ir turime omeny. Tikrai jaučiamės priblokšti, kai tenka klaidžioti po tą didžiulį melo, iškreiptos sąmonės ir nesuvokiamų minčių labirintą, į kurį neišvengiamai patenkame pradėję dirbti su tokiais žmonėmis ir pamėginę užmegzti artimą ryšį, kuris būtinas psichoterapiniuose užsiėmimuose. Juntame – ir dažniausiai neklystame, – kad mums ne tik nepavyks ištraukti jų iš to liguistumo liūno, bet kad ir patys rizikuojame į jį įsmukti. Esame bejėgiai padėti tokiems pacientams – nesugebame suvokti, kur link mus veda jų iškreiptų minčių koridoriai, esame per silpni, kad išsaugotume teigiamus jausmus suvokę jų neapykantos mastą. Taip nutiko ir bendraujant su Bobio tėvais. Buvau priblokštas pajutęs, kokios ligotos jų asmenybės. Pagalbos jiems nepasiūliau ne vien todėl, kad jie tikriausiai būtų atmetę visus mano pasiūlymus, bet ir todėl, kad žinojau, jog man nepakaks jėgų jiems išgydyti.
Yra ir dar viena priežastis, dėl kurios nepasiūliau pagalbos Bobio tėvams. Man jie tiesiog nepatiko. Netgi dar daugiau – kėlė šleikštulį. Kad psichoterapinis gydymas būtų veiksmingas, pacientui privalu jausti bent šiokį tokį palankumą, bent kruopelytę užuojautos dėl jam tekusių išbandymų, lašelį supratingumo dėl jo kančių, tam tikrą pagarbą jų žmogiškumui ir viltį, kad jam pavyks pasitaisyti. Nieko panašaus nejutau. Neįsivaizdavau, kaip galėčiau su jais bendrauti ištisas valandas, savaites, mėnesius, kaip reikėtų rūpintis jais. Priešingai – aš vos tvėriau su jais viename kabinete. Šalia jų jaučiausi nešvarus. Galėjau jais atsikratyti dar greičiau. Retsykiais imuosi dirbti su žmogumi, nors ir įtariu, kad jo atvejis – beviltiškas. Tai darau vien todėl, kad noriu pasitikrinti, ar neklydau taip galvodamas, ir bent jau tam, kad išmokčiau šio to naujo. Tik ne su Bobio tėvais. Ne tik jie būtų atsisakę mano siūlomo gydymo – aš pats jų atsisakiau.
Žmonės jaučia vieni kitiems įvairius jausmus. Kai vienokius ar kitokius jausmus psichoterapeutui sukelia pacientas, tai vadinama kontraperkėlimu. Tai gali būti pačios įvairiausios emocijos – nuo karščiausios meilės iki karščiausios neapykantos. Apie kontraperkėlimą prirašyta kalnai knygų. Psichoterapeuto ir paciento bendravimui tokie jausmai gali būti arba nepaprastai naudingi, arba nepaprastai kenksmingi. Netinkami jausmai iškreipia, sutrikdo ir blaško gydymo procesą, o tinkami jausmai gali nepaprastai padėti suvokti paciento problemas.
Svarbiausias kiekvieno psichoterapeuto uždavinys – suprasti, ar pacientas kelia tinkamus jausmus, ar ne. Kad sugebėtų tą padaryti, terapeutai turi nuolat analizuoti ir save, ir savo pacientus. Jei pacientas ima kelti netinkamus jausmus, terapeutas privalo arba jų atsikratyti, arba pasiūlyti pacientui lankytis pas kitą terapeutą, kuris sugebėtų objektyviau spręsti paciento problemas.
Normalus žmogus bendraudamas su blogu žmogumi dažniausiai junta pasišlykštėjimą. Jei blogis akivaizdus, pasišlykštėjimas kyla iš karto, jei blogis atsiskleidžia subtilesniais būdais, pasišlykštėjimas apima pamažu, vis geriau suvokiant, kad žmogus – blogas.
Jausti pasišlykštėjimą terapeutui kartais būna labai naudinga. Tai gali būti puiki diagnostinė priemonė, tiksliau ir greičiau už visus kitus būdus padedanti suprasti, kad prieš jus – blogas žmogus. Tačiau šia priemone, kaip ir aštriu skalpeliu, reikia naudotis nepaprastai atsargiai. Jei pasišlykštėjimą kelia ne pats pacientas, o koks nors paties terapeuto sutrikimas, nesugebėjus suvokti, kad tai – jo paties problema, padariniai gali būti labai skaudūs.
Tačiau kada jausti pasišlykštėjimą normalu? Kuo emociškai stabiliam psichoterapeutui šis pojūtis gali būti naudingas? Pasišlykštėjimas – stiprus jausmas, verčiantis iš karto atsitraukti nuo šį jausmą sukeliančio žmogaus ir jo šalintis. Būtent tai ir yra pats teisingiausias normalaus žmogaus poelgis įprastomis aplinkybėmis pajutus blogį – bėgti kuo toliau nuo jo. Blogis kelia šleikštulį, nes jis pavojingas. Pernelyg ilgai šalia užsibuvusį žmogų jis apnuodija ar kitaip žlugdo. Neturint konkretaus tikslo, pajutus blogį, teisingiausias sprendimas – sprukti kuo toliau. Pasišlykštėjimas atsiranda instinktyviai, arba, jei norite, – iš Dievo, ir veikia kaip apsauginė išankstinio perspėjimo radarų sistema.[26]
Nors apie jausmus pacientams yra daugybė specialiosios literatūros, niekada neteko skaityti konkrečiai apie pasišlykštėjimą. Informacijos apie tai trūksta dėl kelių priežasčių. Pasišlykštėjimas taip dažnai būna neatsiejamas nuo blogio, kad vargu ar įmanoma rašyti apie vieną, nepaminint kito, o kadangi blogio problema paprastai likdavo psichiatrinių tyrimų nuošalyje, tas pats nutiko ir šio jausmo tyrimams.[27] Be to, psichoterapeutai paprastai būna malonūs žmonės ir tokia kraštutinė neigiama reakcija galėtų kaip reikiant pakenkti jų reputacijai. Be to, kadangi šis jausmas – itin nemalonus, absoliuti dauguma psichoterapeutų vengia artimai bendrauti su blogio apimtais pacientais. Galų gale, kaip ir minėjau, labai mažai blogų žmonių pasiryžta psichoterapiniam gydymui. Neskaitant pavienių atvejų, tokie žmonės paprastai griebiasi bet ko, kad tik išvengtų praregėti padedančio gydymo. Todėl psichoterapeutams yra tikrai sudėtinga ilgiau bendrauti su blogais žmonėmis, kad galėtų išsamiau panagrinėti jų arba savo reakcijas.
Blogis
Kyla klausimas, ar blogas žmogus jaus pasišlykštėjimą bendraudamas su kitu blogu žmogumi. Nežinau. Būtų nepaprastai įdomu patyrinėti šį klausimą, nes, radę atsakymą, daug sužinotume apie žmogiškojo blogio pobūdį ir kilmę. Teoriškai mąstant, jei žmogus tampa blogas todėl, kad augo blogoje šeimoje, tokiam vaikui jo tėvai atrodys visai normalūs, o jo išankstinio perspėjimo sistema bus nesusiformavusi. Kitu atveju, vaikui ilgą laiką neišvengiamai būnant šalia blogų tėvų, bet kokios savisaugos mechanizmo užuomazgos ilgainiui sunaikinamos.
Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta.
