nenugirdo Brigitos atsakymo, nes jis nuleido ranką, ir Ema pasinaudojo proga pasprukti. Pasisukusi krūtine brūkštelėjo plikšiui petį, ir jam vos neišsprogo akys. Nenutuokdama apie sukeltą sąmyšį, Ema prasibraudama pro šalį skubriai atsiprašė.
Natanas truktelėjo petimi, tarsi sakydamas šviesiaplaukei: Nieko nepadarysi. Blondinė susiraukė, kai jis pasisuko vytis Emą.
Ji nespėjo žengti nė trijų žingsnių toliau bibliotekos, kai ją sugavo Natanas. Ranka apsivijo liemenį ir pasuko kita kryptimi vesdamas į vienintelę vietą pirmame aukšte, kur netrukdytų vakarėlio svečiai.
– Kai paskutinį kartą matėmės, man susidarė įspūdis, kad ieškai bėdos, – sušnabždėjo Emai į ausį stumdamas koridoriumi tolyn, jos tėvo darbo kambario pusėn.
Ema atsargiai, lyg kumeliukas, pajutęs besiartinančią pumą, nužvelgė Nataną. Galbūt numanė, kas sukasi jo galvoje. Joks vyras taip kaip jis nepersekiotų moters, jei negeistų matyti ją nuogą lovoje.
– Gal ir ieškojau, – atsakė Ema. – Bet tai buvo anksčiau.
– O dabar yra dabar.
Ilgo koridoriaus pabaigoje Natanas pravėrė duris ir įvedė Emą vidun. Tamsia spalva apmuštos sienos sugėrė vienintelį šviesos šaltinį: ant masyvaus senovinio raudonmedžio rašomojo stalo spingsėjo lempa. Įprasto dydžio darbo kambaryje toks baldas būtų užgožęs visą erdvę, bet šis namas buvo pastatytas daryti įspūdį. Odinė sofa su šalia išrikiuotais krėslais stovėjo priešais iškaltą marmurinį židinį. Sienos nukabinėtos Teksaso peizažais, nutapytais vieno mėgstamiausių Natano XX a. pradžios dailininkų. Skirtingai nuo subtilių prancūziškų senienų, puošiančių visus rūmus, griežtas šio kambario stilius ir odiniai baldai itin tiko čia gyvenančiam Teksaso naftos magnatui.
Natanas uždarė duris, pagriebė Emos ranką ir atsuko ją į save. Nespėjus paprieštarauti, atšliejo į duris. Kitoje sienos pusėje balsai ir muzika susiliejo į miglotą neaiškų ūžesį. Pagaliau jie vieni.
Natanas įrėmė dilbį jai virš peties, kad ji pajustų jo užmačias.
– Ar neįdomu, kodėl buvo linksniuojamas tavo vardas? – paklausė jis grįždamas prie ankstesnės pokalbio temos.
– Nė kiek.
– Panašu, kad tavo tėvas ieško tau vyro.
– Po galais. – Ema atlošė galvą į duris ir sutelkusi visą kovingumą šnipštelėjo: – Jis mėgina mane ištekinti nuo universiteto laikų.
– Kodėl?
– Nes aš – gyva bėda, kurią trokšta užkrauti ant kupros kam nors kitam. Įsikalė į galvą, kad man reikalingas manimi pasirūpinsiantis žmogus.
Išpaikintos milijonieriaus dukrelės įvaizdis buvo jos žavesio dalis. Natanas ir pats nekantravo palepinti Emą.
– Kas gi blogo leisti kažkam tavimi pasirūpinti? – pasiteiravo jis.
– Nes perša mintį, kad neįstengiu pasirūpinti savimi. – Ji kilstelėjo smakrą. Akyse vėl blykstelėjo kibirkštys, tačiau balse pasigirdo šaižios gaidelės. – O tai labai nesąžininga.
Norėdamas, kad pokalbis ir toliau liktų mandagus, Natanas atsispyrė pagundai paprieštarauti. Nors su Emos broliu Kodžiu po jo vedybų susitikdavo ne itin dažnai, jie palaikė nuolatinį ryšį, ir Natanas viską žinojo apie Emos išsišokimus. Apie vos neįvykusias sužadėtuves su turtų medžiotoju, apie bausmę skirti visuomeninių darbų, nes buvo pagauta laikanti draugės rankinę su narkotikais ir apie sudaužytą mersedesą, kuriuo siaučiant pūgai vidury nakties važiavo namo.
Net jei ir atrodė, kad per paskutinius kelerius metus Ema susitupėjo, jos impulsyvus elgesys prieš tris savaites vertė abejoti, ar iš tikrųjų suaugo, ar tik įgudo geriau nuo šeimos slėpti savo paklydimus.
– Sakei tėvui, ką apie tai manai? – paklausė Natanas.
– Taip. – Ema skubiai iškvėpė. – Ir nieko gero. Kai tėtis dėl ko nors apsisprendžia, apsisprendžia tvirtai. Jis nori, kad susižadėčiau iki Valentino dienos. Patinka man tai ar ne.
Patinka tai Natanui ar ne.
Jam reikėjo šio sandorio su Sailu, kad perimtų šeimos verslo valdymą iš savo įbrolių. Nei Sebastianas, nei Maksas netikėjo jo bendrovės vizija. Kaip tik todėl partnerystė su Montgomerių nafta buvo tokia svarbi. Šiuolaikiškiausiomis technologijomis įgyvendintas naujasis projektas užtikrintų Keiso jungtinėms investicijoms novatoriaus vardą, o būsimas pelnas garantuotų, kad bendrovės valdžios pusiausvyra atitektų Natanui. Jo įbroliai to nepakęs, bet nieko negalės pakeisti.
Tačiau pirmiausia jis privalo susitarti dėl sandorio.
Pagautas netikėto įgeidžio, Natanas staigiai išsegė Emos auskarus su deimantais ir safyrais.
– Atiduok mano auskarus, – pareikalavo ji, kai Natanas įmetė papuošalus sau į kišenę.
Paskutinį kartą vogčia ištempus Emą iš vakarėlio, ji neigė tarp jų esančią trauką, beveik išvarė jį iš proto, kol galiausiai pasidavė. Paskui išlėkė nepalikdama nieko, tik gundantį kvepalų aromatą jam ant odos. Šį vakarą Natanas ketino pasilaikyti šį tą, ką ji norėtų susigrąžinti.
– Vėliau.
Meistriškai sušukuotos tamsių garbanų sruogos įrėmino širdelės formos veidą su egzotiškais aukštais skruostikauliais ir siaura nosyte. Šiandien Ema sutramdė savo žvilgančius rudus plaukus sušukuodama į įmantrią, aukštyn sukeltą šukuoseną, atidengiančią grakštų kaklą. Nors Natanui patiko, kaip šukuosena apnuogino puikią auksaspalvę odą, jam labiau prie širdies buvo aplink pečius krintantys palaidi Emos plaukai, išdraikyti jo rankų.
Natanas ištraukė segtukus, laikančius neįprastai aukštai sukeltus plaukus. Tanki ir glotni garbanų uždanga apgaubė nuogus pečius, nuplėšdama dar vieną įmantrios apgaulingos išorės sluoksnį.
– Natanai, ką tu darai?
– Manau, tai akivaizdu. – Jis nepaprastai švelniai pirštų galiukais perbėgo suknelės iškirpte liesdamas jos odą.
– Negalėtume paprasčiausiai pasikalbėti? – Ema iš nuostabos žioptelėjo ir įrėmė delną jam į krūtinę.
Jos prisilietimo karštis nutvilkė Nataną per marškinius įžiebdamas tūkstančius kibirkščių. Jį sutrikdė galingas geismas Emai. Ji vertė jį kraustytis iš proto. Nė viena moteris neįaudrindavo jo taip greitai kaip Ema, nepriversdavo visiškai prarasti savitvardos.
Natanas panėrė pirštus į šilkines juodas bangas, apsuko vieną garbaną aplink riešą.
– Jei būtum pasivarginusi ir man paskambinusi, per paskutines kelias savaites būtume galėję pasikalbėti daugybę kartų. Šiuo metu mano galvoje sukasi kiti dalykai.
– Čia? Mano tėvo darbo kambaryje? Gal kvanktelėjai?
Aistra plūstelėjo
