kad žino ji. Po velnių, ji buvo pasiruošusi išrėkti jo vardą čia ir dabar, kad tik išsklaidytų tą beprotišką įtampą.
– Natanai, aš daugiau su tavimi nemiegosiu.
– Daugiau? Praėjusį kartą neužsibuvai taip ilgai, kad su manimi miegotum. Nekantrauju, kada galėsiu pabusti su tavimi savo glėbyje.
Jo delnas ant Emos liemens šildė ir įtikino. Ji kilstelėjo smakrą, kol Natanas nosimi glostė jai smilkinį. Kai jo lūpos švelniai it plazdantys drugelio sparneliai brūkštelėjo per burnos kampučius, Emos gyslomis plūstelėjo auksinių žiežirbų blyksniai. Jeigu Natanas numanytų, kaip ji šį vakarą troško baigti kaip tik taip – viena su juo ir pasiruošusi pasiduoti, – ji būtų pasmerkta.
Nedaryk to, – racionalus balselis suspigo Emos galvoje, kol tirpo kaulai, o oda kaito. – Niekada nesulauksi progos ištekėti iš meilės, jei vėl leisies jo suviliojama.
– Tu bijai pasiduoti tam, kas tarp mūsų vyksta, – suniurnėjo Natanas. – Nebijok.
– Aš ir nebijau.
Buvo smagu užsimiršti. Ji metų metus fantazavo apie Nataną. Tačiau nė viena deginanti svaja jos neparuošė jaudinančiam kietų raumenų spaudimui arba reikliems bučiniams. Natanas meilikavo ir reikalavo, o ji džiugiai pasidavė.
Emą gąsdino tai, kas netrukus įvyks. Kankino klastingas troškimas atsiduoti Natano kontrolei ir leisti jam diktuoti, kad ir kaip ilgai klostysis jų santykiai. Patyrus, kaip greitai ir lengvai apvynioja ją apie savo pirštą, tapo nesudėtinga išsisukti nuo jo skambučių.
Natano lūpos audrinančiais bučiniais nusėjo kaklą iki duobutės, kur paklaikusiai plakė pulsas.
– Prižadu mylėti tave lėtai.
– Koks tu supratingas, – tarė Ema ironiškai. Jis negalėjo nutuokti, kaip stipriai ji trokšta atsiduoti. – Bet manau, kad tu klysti.
– Dėl ko?
– Dėl to, ko aš noriu.
– Ir ko gi tu nori?
Vyro, kuris mylėtų ją amžinai.
– Trys, du, vienas… – šaukė balsai džiaugsmingu unisonu. Tarškynės ir sirenos sukėlė kakofoniją beveik nustelbdamos sveikinimus Laimingų Naujųjų metų!
Klausydamasi susirinkusiųjų kitoje durų pusėje Ema spėliojo, ką atneš būsimi metai.
– Laimingų Naujųjų metų, – sušnabždėjo ji.
Tai buvo užuomina Natanui ją pabučiuoti, bet jis to nepadarė. Jo lūpos buvo tokios gundančios, tokios putlios ir viliojo savo nuodėmingomis linijomis. Emą perliejo jaudulys. Ji neįstengė liautis virpėjusi.
– Laimingų Naujųjų, – pakartojo Natanas šypsodamas. – Ar ką nors pasižadėjai kitiems metams?
– Tik vieną pažadą.
– Ir koks jis?
Ema papurtė galvą, kad išsivaduotų iš šio geidulingo tinklo, Natano be jokių pastangų rezgamo aplink ją.
– Tvirtai apsisprendžiau nebūti tokia spontaniška.
Jis sukikeno.
– Ir kaip iki šiol pavyko laikytis pažado?
– Ne itin sėkmingai. – Ema kalbėjo abejingai, pasiryžusi iš paskutiniųjų tvardytis. – O tu? Ar ką nors pasižadėjai Naujiesiems?
– Tik vieną dalyką, – atsakė Natanas.
Ema pakėlė rankas jam prie galvos, perbraukė pirštais per įžūlų vyrišką veidą, išraiškingą žandikaulio liniją. Net prieblandoje jis buvo žavingas.
Natanas truktelėjo ir atlaisvino peteliškės galus palikdamas juos karoti ir prikaustydamas Emos dėmesį prie savo įspūdingos krūtinės. Karštis plūstelėjo nuo jo ilgo liemens prasismelkdamas pro jos odą ir aptemdydamas sveiką protą. Emai dilgčiojo pirštus braukiant raumenų iškilumais po baltais marškiniais. Natanas spinduliavo galia ir gyvybingumu. Visos šios įkalintos energijos pojūtis pakirto Emai kelius.
– Koks jis?
Natano lūpos prigludo jai prie lūpų, bet tik trumpam, kol susiliejo jų kvėpavimas. Ema pamėgino sugauti jo lūpas, priversti ją pabučiuoti stipriai ir giliai, tačiau Natanas atsitraukė.
– Ketinu visą savo likusį gyvenimą praleisti mylėdamasis su tavimi.
Emos širdis ėmė dunksėti į šonkaulius lyg išsigandusi kanarėlė.
– Tai gan rimtas pasižadėjimas, – tarė ji nežinodama, kaip visa tai suprasti.
– Priešingai. – Jo kvėpavimas sukuteno jai ausį išblaškydamas dėmesį. Ema pasuko galvą prie skruostikaulio, lūkuriuojančių lūpų link, tačiau Natanas atšlijo išsklaidydamas pagundą. – Laukiu nesulaukiu, kada tapsi ponia Keis.
Antras skyrius
Tai išgirdus, Emos širdis nusirito į kulnus. Ponia Keis?
– Ką? – sušvokštė ji nepajėgdama kvėpuoti. – Gal išprotėjai?
Ji atitraukė delnus nuo jo krūtinės ir suspaudė savo smilkinius, o gręžiantis skausmas jau ėmė skverbtis į smegenis.
– Nemanau.
– Juk taip sakai ne dėl anos nakties, ar ne? Nes užtikrinu, kad viena naktis nereikalauja iš tavęs griebtis kilnių poelgių. – Ema linktelėjo į priekį ir pusbalsiu sukuždėjo: – Aš nebuvau nekalta mergaitė.
Natanas tyliai nusijuokė.
– Tikrai nesielgei kaip nekalta mergaitė.
Ema apsimetė šios replikos neišgirdusi ir tik stengėsi suprasti, ką jai pasiūlė Natanas. Deja, suvokė, kad beveik neįmanoma racionaliai mąstyti, kol jos viduje triumfuodama klykavo paniekintoji šešiolikmetė. Ema užgniaužė jaunosios mergiūkštės džiaugsmą ir sutelkė mintis į dabartį.
Ištekėti už Natano? Neįmanoma. Jei sugeba bet kurią moterį paversti ypatinga, dar nereiškia, kad yra tinkamas santuokai.
– Tave įkalbėjo mano tėvas, tiesa?
– Mes šiandien tai aptarėme. – Natanas prisimerkė. – Jis mano, kad tau seniai laikas ištekėti.
– Už vyro, kurį išsirinksiu pati.
Blykstelėjo baltutėliai Natano dantys.
– Kalbi apie ką nors konkrečiai?
Pagaliau Ema suvokė. Ir aiktelėjo iš siaubo.
– Pamanei, kad aš pasirinkau tave? – Ji droviai sukikeno. Ak, koks pažeminimas. – Aš nenoriu už tavęs tekėti, – pasakė
