Pirmas skyrius
– Man nerūpi, kad jam telefoninė sąšauka, reikalas neatidėliotinas!
Balsas, pasigirdęs už kabineto durų, buvo jo advokato. Durys atsilapojo ir Alekas nutilo viduryje sakinio.
Dimitrijus stovėjo tarpduryje keistai paraudusiu veidu, spausdamas rankoje dokumentus.
– Aš jums paskambinsiu vėliau, – ištarė Alekas ir nuspaudė mygtuką – ryšys, siejęs jį su įmonės atstovais Niujorke ir Londone, nutrūko. – Atsižvelgdamas į tai, kad per tuos dešimt metų, kai man dirbi, niekada nesu matęs tavęs bėgančio, sprendžiu, jog atnešei prastų naujienų. Negi nuskendo tanklaivis?
– Greičiau, – paprastai ramus ir šaltakraujis Dimitrijus perbėgo erdvų kabinetą ir atsitrenkęs į stalą išbarstė dokumentus ant grindų. – Įjunk kompiuterį.
– Jis jau įjungtas. – Susidomėjęs Alekas pažvelgė į kompiuterio ekraną. – O ko turėčiau ieškoti?
– Eik į eBay, – keistu balsu paliepė Dimitrijus. – Tučtuojau. Pasiūlyti kainai liko trys minutės.
Alekas negaišo laiko aiškinimui, kad biure turi rimtesnių darbų ir paprastai neperka interneto aukcionuose. Tiesiog keliais pirštų judesiais surinko reikiamą adresą.
– Deimantas, – iškriokė Dimitrijus. – Rašyk: didelis baltas deimantas.
Aleką apėmė bloga nuojauta, pirštai smarkiai barškino klavišus. Ne, ji to nepadarė. Ji taip nepasielgtų.
Puslapiui pasirodžius ekrane Alekas tyliai nusikeikė graikiškai, Dimitrijus nekviestas sudribo artimiausioje kėdėje.
– Ar aš neklystu? Ar čia tikrai Zagorakių deimantas? Parduodamas per eBay?
Alekas žiūrėjo į brangakmenį, jausmai sugniaužė skrandį. Pamatęs žiedą nenoromis ėmė galvoti apie ją, mintys apie tą merginą sukėlė grandininę reakciją jo kūne. Tokią stiprią, kad Alekas buvo priblokštas. Jam vos pavyko sutramdyti prisiminimų pažadintus pojūčius.
Net po ketverių nesimatymo metų ji vis dar mane šitaip veikia, – niūriai pagalvojo Alekas.
– Deimantas. Ar tikrai pardavėja ji?
– Tuojau paaiškės. Jei brangakmenis būtų pasirodęs rinkoje anksčiau, mes būtume pastebėję. Mano darbuotojai kaip tik dabar aiškinasi, bet siūloma kaina jau pasiekė milijoną dolerių. Tik kodėl pasirinko eBay? – Pasilenkęs Dimitrijus susirinko nuo grindų dokumentus, kuriuos buvo išmėtęs. – Kodėl parduoda ne Christie, Sotheby, ar kuriame kitame dideliame, gerą vardą turinčiame aukcione? Labai keistas sprendimas.
– Nieko čia keisto. – Alekas nusijuokė įsmeigęs akis į ekraną. – Aukcionas kaip tik jai. Į Christie ar Sotheby ji niekaip nepakliūtų. – Ji buvo žemiška mergina – būtent tai jai teikė žavesio. Ir labai paprasta – ypatybė, retai pasitaikanti melo ir spindesio pritvinkusiame pasaulyje, kuriam priklausė Alekas.
– Na, į kurį nors pakliūtų. – Dimitrijus atlaisvino kaklaraištį, tarsi jam trūktų oro. – Jei siūlymai pasiekė milijoną dolerių, visai tikėtina, jog yra ir daugiau žinančių, kad čia garsusis Zagorakio deimantas. Privalome ją sulaikyti! Kodėl ji parduoda brangakmenį kaip tik dabar? Kodėl ne prieš ketverius metus? Tada ji tikrai turėjo už ką tavęs nekęsti.
Alekas atsilošė kėdėje svarstydamas užduotą klausimą. Kai pagaliau prabilo, kalbėjo švelniai:
– Ji pamatė nuotraukas.
– Tavo ir Marianos, kai buvote labdaros pokylyje? Manai, ji nugirdo gandus, kad jūsų santykiai rimti?
Alekas spoksojo į žiedą ekrane, kuris tartum tyčiojosi iš jo.
– Taip.
Žiedas viską paaiškina. Kėkso ekrane tarsi sakydamas: Štai ką aš galvoju apie tai, kas mus siejo. Tą patį reikštų, jei ji sviestų žiedą į upę, tik aukcionas – daug veiksmingesnis būdas. Ji nutarė parduoti žiedą viešai tam, kuris pasiūlys aukščiausią kainą. Moters požiūris visiškai aiškus: šis žiedas man nieko nereiškia.
Mūsų jausmai man nieko nebereiškia.
Ji tikrai įsiutusi kaip laukinė katė.
Tarsi peilio ašmenys Aleką pervėrė pyktis, jis staiga atsistojo – toks jos poelgis tik patvirtino, kad pasirinkdamas Marianą jis neapsiriko.
Mariana Konstantin jokiu būdu nepasielgtų taip vulgariai, ji tikrai neparduotų žiedo per eBay. Mariana per daug taktiška ir gerai išauklėta – ji neatsikratytų dovanos. Jos elgesys nepriekaištingas. Mariana tyli ir santūri, ji nerodo jausmų, o svarbiausia, kad nenori už jo ištekėti.
Alekas nenuleido akių nuo žiedo kompiuterio ekrane ir spėliojo, kokios jausmų gelmės slypi už sprendimo jį parduoti. Nieko nebeliko. Ji parduoda žiedą norėdama jaustis laisva.
Vos prisiminęs, kokia laisva, Alekas sugriežė dantimis. Būtų gerai, – pagalvojo jis, – nukirsti šią paskutinę grandį. Jau laikas.
Žvilgtelėjęs į minutes skaičiuojantį laikrodį kompiuterio ekrane Alekas akimirksniu nusprendė:
– Pasiūlyk kainą, Dimitrijau.
Advokatas sukruto.
– Pasiūlyti? Kaip? Turi būti prisiregistravęs, o tam visiškai neliko laiko.
– Galime rasti žmogų tarp bendradarbių, – Alekas nieko nelaukdamas ryžtingai paspaudė telefono mygtuką. – Atsiųsk čia Eleną. Tuoj pat.
Po kelių sekundžių jauniausia jo įmonės sekretorė susijaudinusi išdygo tarpduryje.
– Norėjote su manimi pasikalbėti, pone Zagoraki?
– Ar esi užsiregistravusi eBay?
Aiškiai priblokšta netikėto klausimo mergina aiktelėjo.
– Taip, pone.
– Man reikia, kad šį tą nupirktum. Ir nevadink manęs ponu. – Jo akys nukrypo į ekraną, Alekas stebėjo, kaip tiksi laikrodis. Dvi minutės. Jis turi tik dvi minutes susigrąžinti tai, kas niekada neturėjo išsprūsti jam iš rankų. – Prisijunk ir padaryk viską, ką reikia, kad galėtum pasiūlyti kainą.
– Gerai, pone, tučtuojau.
Virpėdama iš susijaudinimo mergina atskubėjo prie stalo ir įvedė vartotojo vardą bei slaptažodį. Ji taip drebėjo, kad rašydama slaptažodį suklydo, ir Alekas tvirtai suspaudė lūpas – puikiai suprato, kad jei parodys bent menkiausią nekantrumą, tik sunervins vargšelę dar labiau.
– Neskubėk, – ramiai pasakė ir perspėdamas dėbtelėjo į Dimitrijų, kuris atrodė, tuojau kris pakirstas insulto.
Galų gale slaptažodis buvo patvirtintas ir mergina baikščiai nusišypsojo Alekui.
– Kokią sumą turėčiau pasiūlyti?
Alekas pažvelgė į ekraną ir tuojau apsisprendė:
– Du milijonus Jungtinių Valstijų dolerių.
Mergina garsiai aiktelėjo.
– Kiek?
