Alekas į ją nė nežvilgtelėjo – dairėsi Kelės.
Jis apžiūrėjo senovinį pastatą ir buvo benusprendžiąs, kad adresas neteisingas. Kam Kelei pasilaidoti tokioje skylėje?
Jau ketino grįžti į automobilį, kai išgirdo pažįstamą juoką. Akys nukrypo į tą pusę ir Alekas suprato įdėmiai žiūrįs į tą pačią jauną mokytoją juodu sijonėliu ir patogiais bateliais.
Ji visai nepriminė neatsakingos paauglės, kurią jis sutiko Korfu salos paplūdimyje.
Būtų ir vėl jos nepažinęs, bet mergina pakreipė galvą. Alekas žiūrėjo į plaukus, tvirtai susegtus ant pakaušio. Jei segtukas atsisegtų ir plaukai laisvai pasileistų ant nugaros… Jis susiraukė, mintyse nuplėšė nuobodžius drabužius ir pamatė po jais slypinčią moterį.
Ji nusišypsojo ir Alekas sunkiai įkvėpė – tos šypsenos užmiršti neįmanoma: plati, šilta ir kilniaširdiška, nuoširdžiai ir dosniai dalijama. Atplėšęs akis nuo merginos lūpų jis geriau įsižiūrėjo į kuklų sijonėlį. Jos kojos tokios pat ilgos. Tokias pamatęs vyras pamiršta viską pasaulyje. Tos kojos kadaise buvo apsivijusios jam apie liemenį.
Susižavėjimo šūksniai atitraukė jo mintis nuo Kelės aprangos. Keletas berniukų pastebėjo automobilį ir Alekas pasigailėjo nepastatęs jo už kampo, toliau nuo akių. Atbėgę iš žaidimų aikštelės jie apkibo tinklo tvorą ir Alekas spoksojo į juos kaip kitas žmogus spoksotų į laukinius pavojingus gyvūnus.
Trys mažyliai žvilgčiojo tai į jį, tai į jo automobilį.
– Oho… kieta mašina.
– Ar čia poršė? Mano tėvelis sako, kad poršė geriausias.
– Kai užaugsiu, nusipirksiu tokį.
Vaikai subrazdino tvorą, jų maži pirštukai buvo įsikabinę vielą, jie spoksojo susižavėję, o Alekas nenumanė, ką jiems atsakyti, todėl stovėjo nejudėdamas, sustingęs iš bejėgiškumo.
Alekas matė, kaip ji pasuka galvą – Kelė nerimastingai pažvelgė į auklėtinius. Žinoma, ji iškart pastebėtų, jei iš saugios bandos pabėgtų nors viena avelė. Tokia jau ji yra. Atsidavusi kitiems. Netvarkinga, išsiblaškiusi, triukšminga ir globėjiška. Ji nepraeitų pro vaikų būrį tylomis.
Pirmiausia Kelė pamatė automobilį, Alekas pastebėjo, kaip jos veidas išraudo ir staiga vėl pabalo – safyro mėlynumo akys tapo dar ryškesnės. Akivaizdu, kad nepažįsta kito ferarį vairuojančio žmogaus, – niūriai pagalvojo Alekas. Supratęs, kaip ji apstulbo jį pamačiusi, jis dar labiau įsiuto.
Ko ji tikėjosi? Kad jis sėdės sudėjęs rankas ir žiūrės, kaip žiedą – žiedą, kurį jis užmovė jai ant piršto, – nuperka kitas, aukščiausią kainą pasiūlęs pirkėjas?
Virš niekuo neišsiskiriančios asfaltuotos mokyklos žaidimų aikštelės, nė iš tolo nedvelkiančios romantika, didelės mėlynos akys susitiko su nuožmiomis tamsiomis akimis.
Saulė suspindo pro debesis, auksiniais spinduliais apšviesdama jos šviesiaplaukę galvą. Alekas prisiminė merginą, matytą tą popietę paplūdimyje Korfu. Ji vilkėjo miniatiūrinį turkio spalvos bikinį ir kerinčiai laisvai šypsojosi. Alekas nenoriai prisivertė iš malonių prisiminimų sugrįžti mintimis į dabartį.
– Berniukai! – jos balsas priminė ištirpusį šokoladą su cinamonu – vos juntamu jo prieskoniu. – Nelipkite ant tvoros! Juk žinote, kad tai pavojinga.
Alekas jautė, kaip kažkur giliai sukirbėjo atgiję jausmai. Prieš ketverius metus ji būtų džiaugsmingai kaip mažas šunytis puolusi per žaidimų aikštelę tiesiai jam į glėbį.
O dabar žiūri į Aleką taip, tarsi jis būtų ištrūkęs iš tigrų narvo – dėl to įtampa jo kūne tik dar labiau sustiprėjo.
Alekas pažvelgė į arčiausiai buvusį berniuką – noras gauti informacijos atrišo liežuvį:
– Ar čia tavo mokytoja?
– Taip, ji mūsų mokytoja. – Nekreipdamas dėmesio į perspėjimą berniukas įspraudė batelio nosį į tvoros tinklo akutę ir pabandė lipti. – Neatrodo labai griežta, bet jei pasielgi blogai – paukšt! – Jis trinktelėjo kumščiuku į delną ir Alekas nustėro.
– Ji jus muša?
– Juokaujate? – Berniukas springo juokais. – Ji net voro nenuskriaustų. Sugauna stikline ir išneša iš klasės. Net nešaukia niekada.
– Bet tu sakei paukšt.
– Panelė Dženkins sugeba sutraiškyti žvilgsniu. Paukšt! – Berniukas gūžtelėjo pečiais. – Blogai pasielgęs pasijunti labai bjauriai. Tarsi būtum ją nuvylęs. Ji niekada nieko neskriaudžia. Ir nepateisina smurto.
Nepateisina smurto. Panelė Dženkins.
Alekas šiurkščiai įkvėpė. Vadinasi, neištekėjusi. Ir keturių vaikų, kurių taip norėjo, dar neturi.
Tik dabar, sužinojęs atsakymą į šį klausimą, Alekas pripažino, kad tokia mintis vis sukosi jo galvoje.
Kelė artėjo prie jo per žaidimų aikštelę tarsi tempiama nematoma virve. Buvo aišku: jei tik galėtų, spruktų priešinga kryptimi.
– Fredi, Kailai, Kolinai, – griežtai kreipėsi į tris berniukus – nebeliko abejonių, kad mergina puikiai suvaldo būrį energingų berniūkščių, – pasitraukite nuo tvoros.
Aplinkui susispietę vaikai šurmuliavo ir Alekas pastebėjo, kad Kelė atsako į jų klausimus, užuot irzliai atstūmusi mažuosius, kaip daro daugelis suaugusiųjų. Vaikai ją aiškiai dievino.
– Ar matėte automobilį, panele Dženkins? Jis tikrai puikus. Mačiau tokį tik kartą. Paveikslėlyje.
– Čia tik automobilis. Keturi ratai ir variklis. Kolinai, daugiau nekartosiu. – Pasukusi galvą ji pažvelgė į Aleką ir dirbtinai nusišypsojo. – Kuo galėčiau jums padėti?
Ji niekada nemokėjo nuslėpti jausmų ir dabar Alekas perskaitė juos taip pat lengvai kaip prieš ketverius metus. Kelė pašiurpo jį pamačiusi ir vyras jautė, kaip iš pykčio užsiveda it reaktyvinis variklis.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной,
