Rankos virpėjo nuo tada, kai įsijungusi kompiuterį pamatė galutinę siūlomą sumą.
– Man… man reikia atsigauti. Negaliu tiesiog sėdėti ir drebėti. Turiu darbo. Iki rytojaus reikia ištaisyti trisdešimt anglų kalbos sąsiuvinių.
Vivjena atitraukė nuo veido maišelį ir įkvėpė.
– Nejuokauk. Vaikų tau daugiau nebereikia mokyti. Nuo šiol gali būti pati sau šeimininkė. Gali rytoj nueiti į mokyklą, atsisakyti darbo ir visą dieną praleisti SPA. Arba dešimt dienų!
– Šito nedarysiu. – Kelė sukrėsta pakėlė akis į draugę įsivaizduodama piniguose skęstančius namus. – Man patinka mokytojauti. Aš vienintelė nelaukiu vasaros atostogų. Aš myliu vaikus. Man jų trūksta. Kol neturiu šeimos, jie – artimiausi man žmonės.
– Dėl Dievo meilės, Kele, tau dvidešimt treji, o ne devyniolika. O be to, dabar esi turtuolė. Tu būsi mergytė lėlytė arba cukrinė mamytė. Vyrai rikiuosis į eilę, kad tik galėtų tave apvaisinti.
Kelė net atšoko.
– Nejaugi tu visai netiki jausmais?
– Aš realistė. Žinau, kad myli vaikus. Visai nenormali. Aš dažniausiai trokštu sučiupti juos ir sudaužti galvomis. Gal tuos pinigus geriau atiduok man? Keturi milijonai dolerių! Kaip atsitiko, kad tu nežinojai, kiek jis vertas?
– Aš neklausiau, – suvapėjo Kelė. – Šis žiedas man buvo ypatingas, nes jo dovanotas, o ne dėl kainos. Man net į galvą neatėjo, kad jis toks brangus. Nelabai ir domėjausi.
– Tau reikia išmokti būti praktiškesnei, ne tokiai romantiškai. Gal jis ir paskutinis galvijas, bet bent jau ne šykštuolis. – Vivjena suleido dantukus į obuolį, kurį neseniai buvo iškračiusi iš popierinio maišelio, ir valgydama kalbėjo toliau: – Kai pasakei man, kad jis graikas, nusprendžiau, jog dirba padavėju ar panašiai.
Kelė išraudo: nemėgo šios temos, nes prisimindavo, kokia kvaila ji buvo. Kokia naivi.
– Jis ne padavėjas. – Kelė užsidengė veidą rankomis. – Negaliu apie tai net pagalvoti. Kaip galėjau tikėtis, kad mums pasiseks? Jis labai gražus, labai protingas ir be galo turtingas. O aš – niekuo neypatinga.
– O ne, ir tu nepaprasta, – ištikimai užtikrino Vivjena. – Tu… tu labai netvarkinga, labai išsiblaškius ir…
– Užsičiaupk! Nebenoriu ilgiau klausytis, kokia esu nevykėlė ir todėl mums nepavyko. – Kėlė nusistebėjo, kad po ketverių metų dar gali šitaip skaudėti. – Būtų malonu, jei pajėgčiau sugalvoti bent vieną priežastį, dėl kurios mums galėjo pasisekti.
Vivjena atsikando didelį kąsnį obuolio ir rūpestingai sukramtė.
– Tavo krūtys labai didelės.
Kelė prisidengė krūtinę rankomis.
– Ačiū, – burbtelėjo nesuprasdama, verkti jai ar juoktis.
– Prašom. O kaip ponas turtuolis užsidirbo tiek pinigų?
– Laivyba. Jis turi nuosavą laivininkystės įmonę… didžiulę. Daugybę laivų.
– Nesakyk, kad… labai didelę? Kodėl niekada apie tai neužsiminei? – Vivjena iš nuostabos tik papurtė galvą ir nurijo kąsnį. – Tas vaikinas milijonierius, ar ne?
Kelė patrynė pėdas į nusidėvėjusį kilimą, dengiantį jos mažo butuko grindis.
– Kažkur skaičiau, kad milijardierius.
– Na, tiek to, niekas neskaičiuos. Ką draugams reiškia keli šimtai milijonų? Taigi… nenuklyskime į lankas. Kur su juo susipažinai? Gyvenu žemėje tiek pat metų kiek ir tu, bet dar nebuvau sutikusi nevedusio milijardieriaus. Praverstų vienas kitas patarimas.
– Tai atsitiko per akademines atostogas. Įsibroviau į jo paplūdimį. Nežinojau, kad jis privatus, kažkur buvau nukišusi turisto žinyną ir užsisvajojusi gėrėjausi vaizdais, todėl nepastebėjau ženklų. – Kelės venomis sklido kančia. – Ar negalėtume pasikalbėti apie ką nors kita? Tai ne pati mėgstamiausia mano tema.
– Žinoma, galime aptarti, ką ketini daryti su keturiais milijonais dolerių.
– Nežinau. – Kelė nusiminusi gūžtelėjo pečiais. – Gal užmokėsiu psichiatrui, kad padėtų atsigauti man po šoko.
– Kas tą žiedą nupirko?
Kelė abejingai pažvelgė į draugę – galvoje buvo tuščia kaip miško kirtavietėje.
– Gal koks turtuolis?
Vivjena dėbtelėjo susierzinusi.
– O kada gausi pinigus?
– Kažkokia mergina man parašė, kad rytoj žiedą atsiims asmeniškai. Daviau mokyklos adresą, jei paaiškėtų, kad tie žmonės nesąžiningi.
Kelė prispaudė delną prie žiedo, kurį nešiojo pasikabinusi ant grandinėlės po megztuku.
Vivjena atsiduso.
– Niekada su juo nesiskiri. Net miegi su tuo žiedu.
– Tik dėl to, kad esu baisiai netvarkinga, – tyliai numykė Kelė. – Bijau pamesti.
– Nesistenk teisinti to išsiblaškymu. Ir taip žinau, kad esi netvarkinga, bet žiedą nešioji, nes niekaip negali pamiršti to graiko. Visus ketverius metus. Kodėl staiga nusprendei parduoti jo dovaną, Kele? Kas atsitiko? Tu visą savaitę elgeisi baisiai keistai.
Kelė sunkiai nurijo seiles ir pačiupinėjo žiedą po marškinėliais.
– Pamačiau jo nuotraukas su kita moterimi, – kimiai atsakė. – Blondinė, plona kaip pagaikštis – juk žinai tokias. Jas pamačius norisi nustoti valgyti, bet paskui supranti, kad net ir badaudama niekada taip neatrodysi. – Ji sušnarpštė. – Staiga suvokiau, jog turėdama žiedą nejudu pirmyn. Tai kvaila. Aš kvaila.
– Ne, jau nebe. Galų gale atgavai protą. – Vivjena pašoko ant kojų ir dramatišku mostu atmetė nuo akių plaukus. – Juk supranti, ką tai reiškia, ar ne?
– Kad turiu susiimti ir jį užmiršti?
– Tai reiškia, kad daugiau nevalgysime pigių makaronų su padažu iš skardinių. Šį vakarą mėgausimės išsineštine pica su priedais ir už ją sumokėsi tu. Tu! – Vivjena čiupo telefoną. – Sveika atvykusi į aukštuomenę.
Alekas Zagorakis išlipo iš juodo ferario ir pakėlė akis į seną Viktorijos laikų pastatą.
Pirmoji Hamtono parko mokykla.
Na, žinoma, ji nusprendė dirbti su vaikais.
Kurgi dar?
Alekas paliko ją tą pačią dieną, kai perskaitė laikraštyje, jog Kelė svajoja apie keturis
