šimtai svarų, – mikčiojo mergina. – Aš neįperku tokio žiedo.
– Bet aš įperku. Aš už jį ir sumokėsiu. – Pažvelgęs į perbalusį merginos veidą Alekas susiraukė: – Tik nenualpk. Jei dabar išgriūsi, aš nebegalėsiu nusipirkti šio žiedo. Dimitrijus – teisininkų grupės galva, jis laiduos mano žodinį sutikimą. Mes turime tik trisdešimt sekundžių, o man tai labai svarbu. Prašyčiau paskubėti.
– Na, žinoma, atleiskite… – Virpančiomis rankomis Elena įrašė laukelyje reikiamus skaičius ir akimirksnį dvejojusi paspaudė vykdyti. – Aš… aš… norėjau pasakyti, kad jūs esate… šiuo metu jūsų siūloma kaina aukščiausia, – sunkiai išlemeno mergina ir Alekas pakėlė antakį.
– Viskas?
– Jei tik paskutinę akimirką niekas nepasiūlys didesnės sumos.
Nenorėdamas rizikuoti Alekas skubiai įvedė keturis milijonus.
Po penkių sekundžių žiedas jau priklausė jam ir Alekas įpylė virpančiai merginai stiklinę vandens.
– Aš sužavėtas. Esant tokiai įtampai elgėtės tinkamai ir padarėte viską, ką reikėjo. Aš šito neužmiršiu. O dabar, – nerūpestingai tęsė jis, – man reikia tiksliai žinoti, kur pervesti pinigus. Ar pardavėjas nurodė savo vardą arba adresą? Nekreipdamas dėmesio į perspėjančius Dimitrijaus žvilgsnius Alekas pasiėmė parkerį ir popieriaus.
Jam reikėjo nuspręsti: nuvežti pinigus pačiam ar patikėti šią užduotį teisininkams.
Siųsk teisininkus, – kalbėjo sveikas protas. – Juk ne be reikalo visus ketverius metus jos neieškojai.
– Visus klausimus galite užduoti elektroniniu paštu, – silpnu balseliu ištarė Elena nenuleisdama akių nuo deimanto ekrane. – Žiedas nuostabus. Kokia laiminga turėtų jaustis moteris, mūvėdama tokį ant piršto. Oho, kaip romantiška.
Mergina plačiai išplėtusi akis žiūrėjo į Aleką ir šis nedrįso išsklaidyti jos iliuzijų.
Ar jis kada nors elgėsi romantiškai? Jei būti romantiku – tai atsiduoti impulsyviam, audringam romanui, tada taip, jis buvo romantikas. Kartą. Nors veikiau – apakęs nuo aistros. Laimei, laiku sugrįžo į protą. Ironiškai nusišaipęs iš tokios patirties Alekas nusprendė, kad dalykiški santykiai – tokie kaip jo ir Marianos – daug vertingesni.
Jis visai nesiveržia jos geriau pažinti, o ir Mariana nerodo noro suprasti jį.
Tikrai geriau nei mergina, kuri iš pradžių bando prasiskverbti į mintis, o paskui suvilioja laukiniu nevaldomu seksu, nuo kurio vyrui išdžiūsta smegenys.
Jausdamas, kaip įsitempia pečių raumenys, Alekas bukai spoksojo pro langą, o Dimitrijus šiurkščiai išgrūdo iš kabineto sutrikusią merginą ir pažadėjo pasirūpinti visais finansiniais šio sandorio aspektais.
Tvirtai uždaręs duris Dimitrijus atsigręžė į Aleką.
– Aš pasirūpinsiu, kad būtų pervesti pinigai ir atgabentas žiedas.
– Ne! – Užvaldytas akimirkos impulso, kurio nusprendė giliau netyrinėti, Alekas pasiėmė švarką. – Nenoriu, kad šis žiedas pakliūtų į trečio žmogaus rankas. Pasiimsiu jį pats.
– Asmeniškai? Alekai, nesi jos matęs ketverius metus. Juk nusprendei, kad geriausia nebesusitikti. Ar tikrai manai, jog tai geras sumanymas?
– Visi mano sumanymai geri, – nukirto paniuręs Alekas ir nužingsniavo prie durų.
Perduos pinigus, pasiims žiedą – ir galės judėti toliau.
– Kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok. Nuleisk galvą sau tarp kojų… va taip. Tu nenualpsi. Gerai… dabar gerai. Dabar viską pakartok iš naujo. Lėtai.
Pakėlusi galvą Kelė bandė kažką pasakyti. Nepasigirdo nė garselio. Jai dingtelėjo mintis, kad nuo tokio šoko galima ir amą prarasti. Atrodė, visas kūnas tarsi surakintas.
Susierzinusi draugė žiūrėjo jai į veidą.
– Kele, duodu tau trisdešimt sekundžių ištarti bent vieną žodelį, jei nieko nepasakysi, užpilsiu ant galvos kibirą vandens.
Kelė įkvėpė oro ir pamėgino dar kartą.
– Parduotas.
Vivjena padrąsinamai linktelėjo galva.
– Tu kažką pardavei… gerai. Ką pardavei?
– Pardaviau, – žiopčiojo Kelė, – žiedą.
– Gerai, pagaliau šiokia tokia pažanga… Pradedu susigaudyti, kad pardavei žiedą. Kurį? – Vivės akys staiga išsiplėtė. – Šlamštas, juk ne tą žiedą?
Kelė linktelėjo, jai atrodė, kad kambaryje nebeliko oro.
– Pardaviau žiedą… per eBay.
Ji jautėsi tokia apsvaigusi, kad nė neabejojo – jei nebūtų sėdėjusi, tikrai dabar gulėtų ant grindų nualpusi.
– Puiku, gerai, labai gerai. – Vivjena nepatikliai žvelgė į draugę, jos besišypsančios lūpos virpčiojo. – Aš suprantu, kodėl tau tai taip svarbu. Nešiojai šį žiedą ant kaklo ištisus ketverius metus, o turint omenyje, kad menkysta, kuris tau jį padovanojo, nepasirodė vestuvėse, ketveri metai tikriausiai per ilgas laiko tarpas. Bet pagaliau pamatei šviesą tunelio gale ir pardavei jį – manau, tai puiku. Nėra ko jaudintis. Nėra reikalo dusti. Gal duoti tau popierinį maišelį pakvėpuoti ar dar ką nors? – Ji įtartinai nužiūrėjo Kelę. – Esi balta kaip popierius, o aš neišmanau, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Per visas pamokas sėdėdavau užsimerkusi – negalėdavau žiūrėti į tuos bjaurius paveikslus. Gal turėčiau tau trinktelėti? O gal pakelti į viršų kojas, kad geriau tekėtų kraujas? Pasakyk, ką man daryti? Aš suprantu, kaip tave traumavo ta istorija, bet juk praėjo ketveri metai, dėl Dievo meilės.
Kelė aiktelėjo ir sugriebė draugės ranką.
– Pardaviau.
– Taip, taip, žinau! Tu pardavei žiedą! Tik nusiramink! Dabar galėsi gyventi toliau… kur nors išeiti ir ta proga pasidulkinti su kokiu nepažįstamuoju. Laikas suprasti, kad ponas Graikų Dievas nėra vienintelis vyras pasaulyje.
– Už keturis milijonus dolerių.
– Arba galime tiesiog atsikimšti butelį… ką?! Už kiek?! – suklykė Vivjena ir išsižiojusi sudribo ant grindų. – Man pasigirdo, kad pasakei keturis milijonus dolerių.
– Taip ir pasakiau. Už keturis milijonus dolerių. – Ištarusi tai garsiai Kelė ėmė dar smarkiau drebėti. – Vivjena, aš prastai jaučiuosi.
– Ir aš ne kažin kaip, – sukūkčiojo Vivjena ir užsidengė rankomis veidą. – Negalime nualpti abi. Juk jei susitrenktume galvas, mūsų apipuvusius kūnus surastų tik po kelių savaičių. O gal ir iš viso nerastų, juk tavo
