10000.jpg"/>Mūsų gyvenimo istorijos tokios skirtingos ir margos – pripildytos džiaugsmo ir liūdesio, netekčių ir atradimų, sėkmių ir nusivylimų, meilės ir skausmo, juoko ir ašarų… Tik ko jos būtų vertos be ypatingo prieskonio – nekasdieniškų kasdienybės valandų, kurios atperka dienų kartėlį ir ilgam įstringa atminty.
MARCIPANO VALANDOS… Jaukus laikas, praleistas su įdomia knyga, kurios puslapiuose papasakota istorija galėjo nutikti ir Tau…
HEATHER GUDENKAUF (Heter Gadenkof) gimė Vagneryje,
Pietų Dakotoje, užaugo Ajovoje. Heather, pati jauniausia iš šešių vaikų, gimė visiškai negirdėdama viena ausimi. Dažną vakarą jai su tėčiu tekdavo eiti į autobusų stotį ir ieškoti viename iš mokyklos autobusų ant sėdynės palikto klausos aparato. Heather daug skaitydavo, knygos padėdavo jai užsimiršti. Ji dažnai slėpdavosi tėčio mokinių sumeistruotoje žaidimų dėžėje. Joje turėjo pasidėjusi pagalvę, antklodę, žibintuvėlį, užsidariusi dėžės dangtį galėdavo atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio. Heather buvo nepasotinama skaitytoja, štai kodėl šiandien ji pati rašo.
Heather Gudenkauf baigė pedagogikos studijas Ajovos universitete ir aštuoniolika metų dirbo su mokiniais. Pastaruoju metu rengia mokymo programas mokykloms ir konsultuoja mokytojus.
Heather su vyru, trimis vaikais ir vokiečių trumpaplaukiu pointeriu gyvena Dubjuke, Ajovoje. Laisvalaikį rašytoja leidžia su šeima, daug skaito, mėgsta keliones pėsčiomis.
Prologas
ANTONIJA
Mudu su Luisu išvystame tave beveik tuo pačiu metu. Girioje, tarp medžių su bičių drevėmis, kurių sodriai saldus kvapas visados man primins šį vakarą, regiu šmėžuojančius tavo rožinius vasarinius naktinius marškinius, kuriais buvai apsirengusi prieš eidama miegoti. Lengviau atsidūstu, tarsi nuo krūtinės būtų nusiritęs akmuo. Vos spėju pamatyti tavo subraižytas kojas, purvinus kelius ir grandinėlę, kurią gniauži rankoje. Palinkstu į priekį, kad suspausčiau tave glėbyje, kad laikyčiau tvirtai, prigludusi skruostu prie suplukusios galvos. Niekada nenorėsiu, kad kalbėtum. Niekada tylomis nebemaldausiu prabilti. Esi čia. Bet skubi pro šalį nė nežiūrėdama į mane ir sustoji prie Luiso. „Manęs ji nė nepastebi, tik Luiso šerifo pavaduotojo uniformą. Gera mergaitė, taip ir reikia“, – pagalvoju. Luisas pasilenkia prie tavęs, aš įsmeigiu akis į tavo veidą. Matau, kad lūpos pasirengusios prabilti, ir žinau. Žinau, kad žodis jau formuojasi, kad skiemenys išsprūs iš burnos be jokių pastangų. Nors ilgai tylėjai, tavo balsas skamba ne kimiai, bet aiškiai ir veržliai. Ištari vienintelį žodį. Pirmąjį per trejus metus. Po akimirkos verkiu spausdama tave glėbyje. Ašaros byra nuo emocijų pertekliaus. Pirmiausia dėkingumo ir palengvėjimo. Tačiau širdgėlos jose irgi esama. Matau, kaip žlunga Petros tėčio viltis. Nesuprantu, kodėl pasirinkai kaip tik tą žodį. Bet tai nesvarbu. Man vis tiek. Galiausiai tu prabilai.
KALI
Kali sujudėjo lovoje. Alsus Ajovos rugpjūčio ryto karštis plūdo į kambarį ir tvyrojo aplinkui lipnus bei sunkus. Baltą šenilo2 antklodę ir paklodes jau buvo spėjusi nusimesti prieš keletą valandų.
Rausvi medvilniniai naktiniai marškiniai susigarankščiavo aplink liemenį. Pro atvirą nuo vabzdžių dengiamą tinkleliu langą nedvelkė nė mažiausias vėjelis. Žemai danguje kybantis mėnulis liejo ant grindų balzganą šviesą, tarsi blyškus netikęs žibintas. Ją pažadino vos girdimas bruzdesys apatiniame aukšte. Tėvas rengėsi į žvejybą. Kali klausėsi jo sunkių tvirtų žingsnių. Jie labai skyrėsi nuo greitos lengvos mamos eisenos ir neužtikrinto Beno trepenimo. Atsisėdusi tarp sulamdytų patalų ir pliušinių žaislų pajuto, kad šlapimo pūslė nemaloniai pilna. Suglaudė kojas, stengdamasi įveikti norą lėkti į vonią nusilengvinti. Namuose buvo tik vienas − rožinėmis plytelėmis išklotas − vonios kambarys. Pusę jo užėmė balta apibraižyta vonia su kojelėmis. Kali nenorėjo leistis girgždančiais laiptais, pėdinti pro virtuvę, kur, neabejojo, tėvas geria nemaloniai kvepiančią kavą ir kraunasi žvejybos reikmenų dėžę. Pūslę spaudė vis stipriau, Kali pakeitė pozą ir stengėsi galvoti apie kitus dalykus. Pabandė sutelkti dėmesį į krūvą daiktų, parengtų ateinantiems mokslo metams antroje klasėje: ryškiaspalvius pieštukus, ilgus ir smailai padrožtus; plonus aplankus smailais kraštais; glotnius rožinius kvepiančius trintukus; šešiasdešimt keturių spalvų kreidelių rinkinį (sąraše buvo nurodytos dvidešimt keturios, bet mama suprato, kad su tiek neverta nė prasidėti); keturis spirale sutvirtintus sąsiuvinius, kiekvieną vis kitos spalvos.
Mokykla Kali buvo ir malonumas, ir kančia. Jai patiko senų dulkėtų knygų ir kreidos kvapas. Patiko nukritusių lapų šlamėjimas, kai apsiavusi naujus batukus žingsniuodavo į autobuso stotelę. Jai patiko mokytojai. Bet žinojo, kad suaugusieji rinksis posėdžių salėje ir kalbėsis apie ją. Direktorius, psichologai, logopedai, specialiojo ir bendrojo ugdymo pedagogai, elgesio sutrikimų korekcijos specialistai, konsultantai ir socialiniai darbuotojai. Kodėl Kali nekalba? Ji žinojo, kad mėginant ją apibūdinti bus pasitelkta daugybė terminų – protiškai atsilikusi, autistiška, turinti autizmo spektro sutrikimų, pasižyminti provokuojančiu opoziciniu nepaklusnumu, kenčianti nuo selektyviojo mutizmo3. Iš tiesų ji buvo gana sumani. Pajėgė skaityti, suprasti net vyresnių klasių vadovėlius.
Vaikų darželyje panelė Monro, energinga pirmoji Kali mokytoja, kurios suglostyti rudi plaukai ir galingas žemas balsas nederėjo prie nepriekaištingos studenčių draugijos narės išvaizdos, manė, kad mergaitė tiesiog gėdijasi. Vaikų darželio Priešmokyklinio ugdymo komanda, skirta trumpalaikėms problemoms spręsti, linksniavo Kali pavardę iki pat gruodžio. Ir nieko nesugalvojo, kol medicinos sesuo, ponia Vait, antrą kartą per savaitę padavusi Kali švarias puskojines, apatinius drabužius ir sportines kelnes, atkreipė dėmesį į nerimą keliantį padažnėjusį mergaitės lankymąsi medicinos kabinete.
– Ar kam nors sakeisi, kad tau reikia į tualetą, Kali? – paklausė ponia Vait sodriu maloniu balsu.
Atsakymo nesulaukė. Į ją žvelgė plačiai atvertos neperprantamos Kali akys.
– Keliauk į tualetą ir persirenk, Kali, – liepė medicinos sesuo. – Pasistenk kuo geriau apsiprausti.
Ji ėmėsi vartyti kruopščiai tvarkomus užrašus su užfiksuotais vaikų lankymaisis medicinos kabinete. Negalavimai buvo išvardyti lakoniškai – perštinčios gerklės, pilvo skausmai, nubrozdinimai, bičių įgėlimai. Nuo pirmos mokslo metų dienos vaikų darželyje, rugpjūčio 29-osios, Kali vardas buvo įrašytas devynis kartus. Prie kiekvieno puikavosi trumpinys – ŠN – šlapimo nelaikymas. Ponia Vait pasisuko į panelę Monro, atlydėjusią Kali į medicinos kabinetą.
– Mišele, tai devintas Kali šlapimo nelaikymo atvejis per šiuos mokslo metus, – pasakė ji ir nutilo laukdama atsakymo. Paskui pasitikslino: – Ar ji eina į tualetą kaip kiti vaikai?
– Nežinau, – atsiliepė panelė Monro ir jos balsas atsimušė į medicinos kabineto tualeto duris, už kurių Kali nusirenginėjo šlapius drabužius. – Nesu tikra. Ji juk gali pati nueiti ar pasiprašyti.
– Na, ką gi, paskambinsiu jos mamai ir patarsiu nuvesti Kali pas gydytoją. Reikia pasižiūrėti, ar tai tik šlapimo pūslės infekcija, ar dar kas nors, – įprastu ramiu dalykišku tonu nutęsė ponia Vait. – Tad leisk jai naudotis tualetu, kai tik panorės. Bet kokiu atveju siųsk ją tenai, net jeigu nereikės.
– Gerai,
Audinys, audžiamas iš purių pūkuotų siūlų, panašių į vikšrą (
Socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis sklandžia kalba vienose situacijose ir visišku ar daliniu nebylumu kitose.
