Hoganas – geriausias Grifo draugas nuo vidurinės mokyklos laikų. Žemas ir drūtas, su vos į kelnes telpančiu įspūdingu pilvu. Vietos mėsos perdirbimo įmonės brigadininkas. Kiekvieną kartą, kai tik Grifas sugrįžta iš darbo naftotiekyje, jis įkalbinėja draugą visam laikui likti namuose. Juk jis galėtų ir Grifą įdarbinti savo įmonėje. „Ir viskas būtų kaip senais gerais laikais“, – mėgsta kartoti Rodžeris.
– Sveikas, Rodi, – linksmai atsiliepė Grifas. – Deja, teks važiuoti be manęs. Kali susapnavo košmarą, tad turiu kurį laiką su ja pabūti. Noriu palaukti, kol vėl užmigs.
– Et, Grifai, – suinkštė Rodžeris, – nejau motina negali to padaryti? Juk planavome tai mėnesių mėnesius.
– Ne, ne. Juk mergaitei reikia tėvelio. Ar ne, Kali? Tėvelio, kuriuo galėtų pasikliauti šiuo sunkiu metu. Jos tėvelis privalo būti čia dėl jos. Ar tau taip neatrodo, Rodžeri? Taigi Kali teks praleisti kiek laiko su savo geru senu tėveliu. Nori ji to ar ne. Bet juk tu nori, Kali, taip?
Kiekvieną kartą jam ištarus tėvelis, Kali dar labiau sudiegdavo pilvo apačią. Be galo norėjosi sprukti į namą ir pažadinti mamą. Prisigėręs Grifas paprastai net springdavo iš neapykantos Kali, bet iš tikrųjų jos nebuvo nuskriaudęs. Beną, taip. Mamą, taip. Bet ne Kali.
– Tik perdėsiu savo žvejybos reikmenis į tavo pikapą, Rodi, ir susitiksime dieną trobelėje. Turėsime gražaus laiko pažvejoti vakare. O pakeliui užgriebsiu daugiau alaus, – pasakė Grifas ir, pačiupęs savo žalios spalvos daiktmaišį, nubloškė ant pikapo užpakalinės sėdynės. Jau rūpestingiau sukrovęs į bagažinę žvejybos reikmenis ir meškeres pridūrė: – Netrukus pasimatysime, Rodžeri.
– Gerai, lauksiu tavęs. Ar esi tikras, kad rasi kelią?
– Taip, taip, būk ramus. Gali trūktelėti ant drąsos prieš žvejybą. Manau, to prireiks, nes ketinu nušluostyti tau nosį.
– Dar pažiūrėsime, kuris prigaudys daugiau, – čaižiai nusikvatojo Rodžeris ir nurūko.
Grifas sugrįžo pas Kali, kuri stovėjo stipriai apglėbusi save rankomis ir drebėjo.
– Na, gal dabar skirsi bent truputį laiko tėveliui, Kali? Kiek žinau, šiuo metu šerifo pavaduotojas gyvena ne per toliausiai? Iškart už girios, ar ne? – pasidomėjo jis ir sugriebė dukrai už rankos. Kai vilko ją girios link, mergaitė neišlaikė ir jos kojas nutvilkė stipri šilta srovė.
PETRA
Vėl negaliu užmigti. Per karšta ir grandinėlė veržia kaklą. Sėdžiu ant grindų priešais elektrinį ventiliatorių ir jaučiu, kaip vėsus oras maloniai glosto veidą. Labai tyliai kalbuosi su ventiliatoriumi, todėl galiu girdėti, kaip jis atsako graudžiu žemu balsu.
– Esu Petra, pasaulio valdovė, – šnabždu ir netikėtai pajuntu, kad už lango kažkas yra. Akimirksniu užplūsta baimė. Noriu bėgti prižadinti mamą ir tėtį. Ropoju per kilimą keturiomis. Keliais jaučiu šiurkščius plaušus. Vogčiomis dirsteliu pro langą ir, man atrodo, matau žmogystą. Didelę ir baisią, spoksančią į mane. Paskui prie jos šono pastebiu ir mažesnę. A, jau nebijau. Atpažįstu juos.
– Palaukite, aš irgi eisiu!
Trumpam dingteli mintis, kad neturėčiau to daryti. Bet juk ten, lauke, yra suaugęs žmogus. Mama ir tėtis per daug nepyksta, jeigu šalia būna suaugusiųjų. Apsiausiu sportukus ir spruksiu iš kambario. Tik pasisveikinsiu ir parlėksiu atgal.
KALI
Tėvas jau kurį laiką vedėsi Kali per girią tarp išsikerojusių medžių, bet ji vis dar gerai žinojo, kur jie yra. Netrukus pasirodys Elgetos uolos takas, ten, tarp fermų ir meldynų, rožines viršūnėles kelia pilkųjų vėžlinių žiedai, ten Kali dažnai grožisi nuostabiais žvilgančiais žirgais, grakščiai lakdinančiais per girią raitelius. Ji vylėsi, kad iš už medžių, prieš juos staiga išnirs cinamono spalvos kumelė ar širmas, juodomis dėmėmis išmargintas žirgas ir privers jos tėvą atsipeikėti. Bet buvo ketvirtadienis, o šiokiadieniais sunku tikėtis, kad pavyks sutikti aplinkiniuose keliuose bent vieną prašalaitį. Tiesa, ruseno menka viltis, kad jie gali sutikti kokį girininką. Tačiau šie pareigūnai turėjo prižiūrėti daugiau nei trisdešimt mylių takų. Tad Kali suprato, kad niekas jai nepadės, ir nuolankiai leidosi tėvo velkama per girią. Neatrodo, kad jie artėja prie šerifo pavaduotojo Luiso namų. Kali niekaip negalėjo nuspręsti, gerai ar blogai, kad jie tenai eina. Blogai, nes atrodo, kad tėvas nelinkęs atsisakyti savo užmačių, o jos basos kojos jau apdraskytos nuo klajonių akmenuotais nelygiais keliais. Gerai, jeigu pasiektų šerifo pavaduotojo Luiso namus ir tėvas jam išklotų nemalonių dalykų. Gal tada Luisas jį nuramintų žemu balsu ir paskambintų Kali mamai. Luiso žmona stovėtų tarpduryje sukryžiavusi rankas, o jos akys neramiai lakstytų į šalis tikrindamos, kas dar mato šį spektaklį.
Tėvas atrodė prastai. Veidas buvo išbalęs. Tokios pat spalvos kaip gležna ankstyvo pavasario gėlytė – kanadinė sangvinarija, kurią mama jai parodė vaikščiodama po girią. O vario spalvos jo plaukai priminė raudonus syvus, kurie ištrykšdavo perlaužus augalo šaknis. Tolydžio kliuvinėdamas už atsikišusių medžių šaknų jis nepaleido Kali rankos iš savo gniaužtų ir toliau neaiškiai murmėjo panosėje. Ji laukė progos išsilaisvinti ir sprukti namo pas mamą.
Juodu pasiekė Gluosnių pievelės proskyną. Pusmėnulio formos užutėkį supo septyni svyrantys gluosniai. Buvo kalbama, kad gluosnius kadaise pasodino prancūzų kilmės kolonistas, Napoleono Bonaparto draugas, jog tai – didžiojo karvedžio dovana, nes šie medžiai buvę jo mėgstamiausi.
Kali mama buvo iš tų, kurios karstosi su atžalomis po medžius ir sėdi ant šakų pasakodamos istorijas apie proproprosenelius, atvykusius į Jungtines Amerikos Valstijas iš Bohemijos 19 amžiuje. Ji sutepdavo jiems gardžių sumuštinių su riešutų sviestu priešpiečiams, įdėdavo obuolių ir vesdavosi prie Gluosnių upės. Juodu su Benu šokinėdavo nuo vienos samanotos uolos ant kitos, jomis buvo nusėtas visas glotnus upės paviršius. Antonija gulėdavo ant senos antklodės po ilgomis karpytomis gluosnių šakomis, jie ropinėdavo šešėlyje, kur ilgos drėgnos gluosnių garbanos gobė juos savo skraiste. Gluosniai tapdavo trobele negyvenamoje saloje. Kai Benas sugrįždavo radęs joms laiko, virsdavo narsiu jūreiviu. Kali – jo patikima geriausia bičiule. O Antonija – piratu, riaumojančiu keistu balsu:
– Ei, nevėkšlos jūrininkai, pasiduokit arba jums galas!
– Niekada! – plyšodavo Benas. – Verčiau sušerk mus rykliams, bet mes tikrai nepasiduosime, Barnakli Bartai!
– Taip ir padarysiu! Ruoškitės murdytis su žuvimis! – stūgaudavo Antonija mosuodama lazda.
– Bėk, Kali! – suklykdavo Benas ir ji sprukdavo. Ilgos blyškios blauzdos buvo nusėtos mėlynių nuo karstymosi po medžius ir laipiojimo per tvoras. Kali skuosdavo, kol Antonija susilenkdavo dvilinka ir apsikabindavo rankomis kelius.
– Pasiduodu! Pasiduodu! – maldaudavo ji.
Tada jie trise grįždavo į gluosnių prieglobstį ir ilsėdavosi siurbdami gazuotą vandenį, kol išdžiūdavo sukaitusios nugaros. Antonijos juokas verždavosi giliai iš krūtinės. Laisvas ir džiaugsmingas. Ji atlošdavo galvą ir užmerkdavo akis, tada aplink jas išryškėdavo pirmosios raukšlelės, atsiradusios dėl amžiaus ir patirtų nusivylimų. Kai tik Antonija
