kartą primena Luisas. – Pasikalbėsime po valandos.
BENAS
Šį rytą prabudau staigiai, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Vėl sapnavau tą kvailą sapną. Tą, kuriame mudu lipame į seną riešutmedį girioje. Tą palei Vienišo medžio tiltą. Kaip visada kilsteliu tave, o tu taip tvirtai įsikimbi į žemutinę šaką, kad net krumpliai pabąla. Niurzgiu, kad paskubėtum, nes negaliu stypsoti čia kiaurą dieną. Tu lipi, o aš stebiu iš apačios. Dabar tau kopti jau lengviau, nes šakos arti viena kitos. Storos ir tvirtos. Kopi vis aukščiau ir aukščiau, kol galiu įžiūrėti tik plikus kelius, o paskui – viso labo teniso batelius. Šaukiu tau: „Per aukštai užsiropštei, Kali, leiskis žemyn! Gali nukristi!“ Paskui tu visiškai dingsti iš mano akiračio. Daugiau tavęs nebematau. Ir galvoju: „Pakliuvau į didelę bėdą.“ Bet netrukus išgirstu šaukiantį balsą: „Lipk čia, Benai! Turi tai pamatyti! Eikš, Benai, ateik!“
Žinau, kad tai tu mane šauki, nors jau senokai nesu girdėjęs, kaip iš tiesų skamba tavo balsas. Tu vis šauki, tačiau aš negaliu lipti. Noriu, tačiau negaliu pasiekti žemutinės šakos, ji per aukštai. Todėl plyšoju tau pavymui: „Palauk manęs! Palauk manęs! Ką ten matai, Kali?“ Prabudau iš sapno visas išpiltas prakaito. Bet ne karšto, o šalto, kurio palydovai – galvos skausmas ir maudimas krūtinėje. Stengiausi vėl užmigti, tačiau negalėjau.
O dabar tu iš tikrųjų kažkur dingai, ir aš dėl to jaučiu kaltę, tarsi būčiau kaip nors prie to prisidėjęs. Kaip mažoji sesutė esi visai nebloga, bet reikalauji didelės atsakomybės. Amžinai turiu tave prižiūrėti. Ar pameni, kai man buvo dešimt, o tau – penkeri? Mama mus išleido prie stotelės laukti mokyklos autobuso. „Prižiūrėk Kali, Benai“, – paprašė ji. Aš prisižadėjau, bet neprižiūrėjau, bent jau iš pradžių.
Buvau pirmą dieną išsirengęs į penktą klasę ir pernelyg šaltakraujiškai nusiteikęs, kad galėčiau tapti darželinukės prižiūrėtoju. Laikiau tave už rankos tik tol, kol pasiekėme mūsų keliuko pabaigą, iš kur mama jau nebegalėjo ilgiau mūsų matyti pro virtuvės langą. Tada išsilaisvinau ir kiek įkabindamas nuskuodžiau tenai, kur mus turėjo paimti autobusas. Tiesa, grįžtelėjau įsitikinti, kad tu vis dar pėdini iš paskos. Tavo garbei turiu pasakyti, kad sparčiai mynei plonytėmis darželinukės kojelėmis, o naujutėlaitė rožinė kuprinė taip tabalavo ant pečių, kad nepajėgei jos nulaikyti. Galop užkliuvai už atsiknojusio gremėzdiško seno nutekamojo vamzdžio prie olsonų namo ir išsitiesei kiek ilga.
Buvau beveik begrįžtąs pas tave. Iš tikrųjų. Bet mano kelyje pasipainiojo Reimondas ir aš negrįžau. Negrįžau, ir tiek. Kai galiausiai pasiekei stotelę, kaip tik pasirodė autobusas. Tavo keliai buvo visi kruvini, o ryškiai raudona beretė, kurią mama buvo dailiai uždėjusi, tabalavo nusmukusi ant šono. Pražygiavai pro visą autobuso belaukiančių vaikų eilę, kad atsistotum prie manęs, o aš elgiausi taip, tarsi tavęs nė nebūtų. Kai sulipome į autobusą, klestelėjau prie Reimondo. O tu styrojai tarp sėdynių laukdama, kol aš pasislinksiu ir padarysiu tau vietos atsisėsti. Tačiau aš, atsukęs tau nugarą, plepėjau su Reimondu. Vaikai aplinkui pradėjo tau šūkalioti: „Greičiau sėsk!“ Tad galiausiai pritūpei ant lygiagrečios man ir Reimondui sėdynės. Sėdėjai prisispaudusi prie lango, kojos buvo per trumpos, kad pasiektum grindis, per blauzdas tekėjo plonos kraujo srovelės. Tą vakarą daugiau nė nepažvelgei į mane. Net kai po vakarienės pasisiūliau pasekti pasaką, tik gūžtelėjai petukais ir palikai mane prie virtuvės stalo it musę kandusį.
Žinau, kad tuokart labai bjauriai su tavimi pasielgiau, bet, pirmą dieną išsirengus į penktą klasę, pirmasis įspūdis yra iš tiesų svarbus. Beje, bandžiau tau savaip pasiaiškinti. Jeigu dar nežinojai, būtent aš pakišau apvalų ledinuką tau po pagalviu. Atsiprašau, kad neprižiūrėjau tavęs tas pirmąsias savaites mokykloje. Bet juk tu viską žinai apie tai, ką reiškia gailėtis ir nerasti žodžių, kai supranti, kad turi tai padaryti, tačiau tiesiog negali.
KALI
Grifas sėdėjo atsirėmęs į seną gluosnį, nukoręs galvą ant krūtinės, užsimerkęs, bet jo stiprūs pirštai vis dar buvo tvirtai suspaudę Kali riešą. Mergaitė tūnojo nepatogiai susirangiusi ant kietos gruoblėtos žemės kitapus gluosnio. Šlapimo dvokas rietė nosį, ir ją užplūdo gėdos banga. Pagalvojo, kad metas bėgti. Juk ji greita ir žino kiekvieną girios posūkį bei vingį. Tad galėtų lengvai pasprukti nuo tėvo. Iš lėto pabandė išvaduoti ranką iš jo gniaužtų, bet jis snausdamas dar stipriau ją suspaudė. Mergaitė susigūžė ir nuščiuvo savojoje medžio pusėje.
Jai patikdavo įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi girioje be jokio aprūpinimo, brolio žodžiais tariant, „apsieiti be patogumų“. Benas žinojo viską apie Gluosnių upės girią. Pavyzdžiui, kad ji užima daugiau nei keturiolika tūkstančių akrų ir driekiasi per dvi apygardas. Jis pasakojo jai, kad giria susiformavo daugiausia iš kalkakmenio bei smiltainio ir buvo paleozoinės plynaukštės dalis. Tai reiškia, kad ledynai niekada neslinko per šią Ajovos valstijos vietą. Jis taip pat parodė jai, kur rasti nykstantį paukštį – raudonpetį suopį, kurio net girininkas Felpsas iki tol nėra matęs. Kali buvo čia vos keletą valandų, bet jai jau gana. Iki šiol giria buvo jos mėgstamiausia vieta, tyli užuovėja, kur galėjo mąstyti, klajoti ir žvalgytis. Juodu su Benu dažnai rasdavo dingstį įsirengti stovyklavietę čia, Gluosnių pievelėje. Benas vilkdavo vandens termosą, o Kali – užkandžių, sūrių bulvių traškučių maišelius ir drūtų saldymedžio šaknų, kad būtų ko kramsnoti. Benas sukraudavo didžiulę apvalią krūvą stagarų bei šakų ir apdėdavo laužavietę akmenimis. Iš tikrųjų jie niekada taip ir nesusikūrė ugnies, bet buvo smagu įsivaizduoti. Jie pasismeigdavo zefyrų ant žalių nusmailintų šakelių ir skrudindavo ant įsivaizduojamų žarijų.
Benas išsitraukdavo kišeninį peiliuką ir mėgindavo išdrožti stalo įrankių, prisirankiojęs nuo žemės plonesnių šakų. Kartą jau buvo spėjęs išskobti du šaukštus ir šakutę, tačiau išslydęs peiliukas perrėžė ranką. Žaizdai užsiūti prireikė šešių siūlių. Po šio nutikimo mama konfiskavo peiliuką, sakydama, kad Benas galėsiąs jį atgauti po kelerių metų. Brolis labai nenoriai su juo išsiskyrė. Vėliau, užuot drožinėję stalo įrankius, juodu su Benu kniaukdavo juos ir visokius indus iš savo namų virtuvės. Po didžiausiu gluosniu Benas iš senų lentų sumeistravo spintelę ir prikalė ją prie kamieno. Joje ir buvo saugomi visi namų ūkio reikmenys. Kartą, iš anksto viską suplanavę, jie paliko spintelėje ant lentynos krekerių dėžutę ir pakelį sausainių. Tačiau sugrįžę po keleto dienų patyrė, kad kažkas (galbūt meškėnas) spėjo apsilankyti anksčiau už juos. Tiesa, Benas šaipėsi, kad tai galėjęs būti ir lokys. Kali nepriėmė jo žodžių už gryną pinigą, bet jai buvo smagu įsivaizduoti, kad netoliese klaidžioja lokienė ir žiaumoja jos aptrupėjusius sausainius bei kvietinius krekerius.
Mergaitė spėliojo, ar mama jau bus spėjusi jos pasigesti. Ar jaudinasi dėl jos, ar ieško. Staiga Kali pilvas sugurgė ir ji skubiai priglaudė prie jo laisvąją ranką vildamasi nutildyti. Galbūt vos už dviejų medžių esančioje jų spintelėje dar galima rasti ko nors valgomo? Sušnarpštęs Grifas pramerkė akis, jo žvilgsnis pradėjo klaidžioti Kali veidu.
– Nuo tavęs nekaip kvepia, – stačiokiškai drėbė jis, nė nesusimąstydamas, kad nuo jo bjauriai trenkia alumi, prakaitu ir svogūnais. – Kelkis, drožiam. Metas pasirūpinti, kad šeima vėl susijungtų. Kuriuo taku turime eiti?
Kali svarstė atsivėrusias galimybes. Galėtų pameluoti nuviliodama jį į girios gilumą, ir sprukti pirmai progai pasitaikius. Arba parodyti teisingą kelią ir vieną kartą baigti. Antrasis pasirinkimas nugalėjo. Jau buvo spėjusi išalkti ir nuvargti, todėl norėjo
