style="font-size:15px;"> – Ar turi kitus sportinius batelius, kuriuos galėtum apsiauti, vaike?
Kali nužvelgė apdulkėjusius medicinos sesers batus, nudėvėtas sportines puskojines, pro kurias švietėsi abrikoso spalvos didysis pirštas su vampyriško raudonumo nagu. O jai mama vakar vakare nulakavo kojų nagus perlų spalvos laku.
– Kali, – pakartojo ponia Vait, – ar turi kitus sportinius batelius persiauti?
Nukreipusi dėmesį į moterį Kali sučiaupė plonas lūpas ir linktelėjo galvą.
– Gerai, Kali, – jau švelnesniu tonu paliepė ponia Vait, – eik apsiauk batus ir įsidėk maišelį į kuprinę. Paskambinsiu tavo mamai. Nieko ypatinga neatsitiko. Tik matau, kad turėjai šiokių tokių bėdų šiais metais. Noriu, kad mama apie tai žinotų, gerai?
Ponia Vait įsistebeilijo į žiemos nubučiuotą Kali veidą. Bet mergaitės dėmesys nuklydo kitur. Ji žvelgė į ant baltos sienos kabančią regėjimo tikrinimo lentelę su tolydžio mažėjančiomis raidėmis.
Priešmokyklinio ugdymo komandos trumpalaikėms problemoms spręsti nariai, susitikę ir peržiūrėję duomenis, nutarė, kad mergaitė neturi fizinių trūkumų. Aptarus galimybes po kelių savaičių buvo nuspręsta išmokyti ją amerikiečių gestų kalba įvardyti tualetą ir perprasti kitus pagrindinius ženklus. Be to, rengti kas savaitinius mergaitės susitikimus su mokyklos psichologu ir kantriai laukti, kol Kali prabils. Ir jie laukė.
Išsliuogusi iš lovos Kali ėmėsi rūpestingai rikiuoti mokyklai nupirktus reikmenis. Ant pušinio stalelio juos išsidėliojo taip, kaip ketino padaryti pirmąją mokslo metų dieną ant naujojo suolo antroje klasėje. Dideli daiktai atsidūrė apačioje, maži viršuje.O pieštukai ir rašikliai dailiai sugulė į naują žalią penalą.
Noras šlapintis tapo nepakeliamas ir Kali jau ketino nusilengvinti į baltą plastikinę šiukšliadėžę prie stalo. Bet žinojo, nepavyks jos išplauti taip, kad mama arba Benas nepastebėtų. Suprato ir tai, kad jeigu mama aptiks šlapimo klaną šiukšlių dėžėje, be galo susinervins dėl to, kas verda Kali galvelėje. Pasipils nesibaigiantys klausimai „taip“ ar „ne“. „Ar kas nors buvo vonioje, o tu nebegalėjai laukti? Ar judvi su Petra susigalvojote tokį žaidimą? Ar tu pyksti ant manęs, Kali?“ Apgalvojo kitą kelią – nusileisti iš antrojo aukšto per pinučius, aplipusius baltomis trilapio pupalaiškio žiedų kekėmis, didumo sulig jos ranka. Bet neišmanė, kaip nuimti tinklelį nuo vabzdžių. Be to, jeigu mama pričiuptų ją lipančią, gali užkalti Kali kambario langą, o juk taip smagu, kai jis būna atviras per visą naktį. Lietingais vakarais galima prikišti nosį prie tinklelio ir jausti, kaip lietaus lašeliai prausia skruostus, uosti, kaip kvepia vos prasidėjusį lietų godžiai gerianti saulės išdeginta žolė. Galiausiai Kali nenoras liūdinti mamą pranoko nenorą atkreipti tėvo dėmesį ir ji ryžosi nusileisti į vonią.
Iš lėto pravėrusi kambario duris, skubiai apsidairė. Tada atsargiai ištipeno į ankštą koridorių, kuriame buvo tamsiau, be to, oras tvyrojo troškesnis ir slogesnis. Tiesiog priešais Kali buvo Beno (vyresnio brolio) kambarys, jo langas atsivėrė į užpakalinį kiemą ir Gluosnių upės girią. Ir Beno kambario, ir tėvų miegamojo durys dar buvo uždarytos. Kali stabtelėjo laiptų viršuje, pastatė ausis stengdamasi išgirsti, ką veikia tėvas. Tyla. Gal jau išvažiavo žvejoti? Ketino vykti su draugu Rodžeriu į rytinį apygardos pakraštį prie Misisipės, maždaug už aštuoniasdešimties mylių. Rodžeris turėjo paimti tėvą iš ryto. Žvejodami jie ketino praleisti tris dienas. Kali buvo nesmagu, kad nori, jog tėvas kuo greičiau išvažiuotų. Bet gyventi trise – daug ramiau.
Kiekvieną rytą, matydama jį sėdintį virtuvėje, nežinodavai, ko tikėtis. Pasitaikydavo dienų, kai jis atrodydavo laimingas. Tada, pasisodinęs Kali ant kelių, kutendavo skruostą ryškiai rudais ūsais, kad ji nusišypsotų. Pabučiuodavo mamą ir ištiesdavo jai kavos puodelį. Kviesdavo Beną kartu važiuoti į miestą. Tokiomis dienomis tėvas galėdavo kalbėti nesusičiaupdamas. O balsas liedavosi lygiai, beveik švelniai. Bet būdavo ir kitokių dienų, kai jis rymodavo prie subraižyto virtuvės stalo, rankomis susiėmęs už galvos, o alaus skardinės voliodavosi kriauklėje, ant margu laminatu padengtų stalviršių. Tokiomis dienomis Kali ant pirštų galiukų pratykindavo pro virtuvę, tylutėliai užverdavo tinkleliu aptrauktas laukujes duris ir kiek kojos neša skuosdavo į Gluosnių upės girią žaisti tarp gluosnių ar nulūžusių medžių šakų. Kartkartėmis sugrįždavo į jų pievelės pakraštį pažiūrėti, gal jau nebėra tėvo pikapo. Jeigu jo nesimatydavo, grįždavo namo, kur nebesimėtydavo alaus skardinės ir nebesijausdavo mielėmis bei prakaitu atsiduodančio išgertuvių tvaiko. Jeigu pikapas tebestovėdavo, grįždavo į giraitę ir lindėdavo ten, kol alkis ar vidudienio kaitra pargindavo namo.
Tyla. Padrąsinta minties, kad jis jau bus išvažiavęs, Kali suskato leistis laiptais, atsargiai užmynė ant ketvirtos pakopos, nes ji paprastai sugirgždėdavo. Elektros lemputė virš viryklės skleidė vaiduoklišką šviesą, kuri krito ant žemutinių laiptų pakopos. Jai tereikėjo žengti dar du didelius žingsnius, kad prasmuktų pro virtuvės duris tiesiai į vonią. Pasiekusi paskutinę pakopą Kali pakėlė vienos kojos pirštus, padu tvirtai įsispyrė į kietą medį, kilstelėjo naktinius marškinius virš kelių ir žengė kuo plačiau. Pirmąjį žingsnį lydėjo skubrus žvilgsnis virtuvės pusėn. Ten nieko nebuvo. Dar vienas žingsnis ir pro virtuvę praeita. Ranka jau užčiuopė vėsią metalinę vonios durų rankeną, pasuko.
– Kali, – pasigirdo kimus šnabždesys. Mergaitė nuščiuvo. – Kali! Ateik čia!
Mažylė paleido durų rankeną ir pažvelgė, iš kur gi sklinda žemas tėvo balsas. Virtuvė buvo tuščia, bet tinkleliu aptrauktos durys praviros. Prieangyje ji pamatė plačius pečius blausioje ankstyvo ryto šviesoje. Tėvas sėdėjo lauke ant betoninės pakopos. Virš galvos sklaidėsi cigaretės dūmai, sumišę su karštos kavos garais.
– Eikš, Kali, vaikeli. Ką čia darai taip anksti? – regis, nepiktai paklausė jis.
Mergaitė atsargiai stumtelėjo duris, kad neužgautų tėvo, prasmuko pro siaurą plyšelį ir stabtelėjo prie šono.
– Ko atsikėlei? Susapnavai košmarą? – susirūpinęs paklausė ir tiriamai nužvelgė ją.
Ji papurtė galvą ir parodė į vonios kambarį. Noras šlapintis pradingo.
– Ką taip? Negirdžiu tavęs, – prajuko jis. – Kalbėk truputį garsiau. Ak, taip, tu gi nekalbi. – Akimirksniu jo veidą iškreipė karti pašaipa: – Tu gi ketini bendrauti gestais.
Staiga pašokęs ant kojų jis pradėjo gestikuliuoti rankomis ir pirštais, groteskiškai mėgdžiodamas Kali.
– Jeigu nekalbėsi kaip normalus vaikas, tapsi nebylia kvėša, – pakeltu tonu išrėžė jis.
Kali nudūrė akis į žemę, nusėtą daugybe sulamdytų alaus skardinių, ir beprotiškai užsinorėjo į tualetą. Ji viltingai pasižiūrėjo į mamos miegamojo langą. Bet užuolaidos karojo nuleistos, pro jas nebuvo matyti paguodą teikiančio veido.
– Hm, negali kalbėti? Šūdas! Anksčiau gi kalbėjai. Privalai ištarti: „Tėveli, tėveli.“ ypač ko nors norėdama. Dabar turiu ne dukrą, o puskvaišę vėplą. Galbūt tu visai ne mano dukra.
Tavo akys kaip to šerifo pavaduotojo.
Jis pasilenkė ir įbedė į ją pilkai žalias akis. Kali stipriai užmerkė savąsias.
Tolumoje
