nuožmios kovos.
Visą gyvenimą buvau apsupta vyriškos giminės: brolių, tėvo, Luiso ir, žinoma, Grifo. Beje, ir mokykloje didžiąją dalį mano draugų sudarė berniukai. Mama mirė, kai buvau septyniolikos, bet net ir prieš tai ji tebuvo mūsų šeimos pakraštyje. Kad būčiau kreipusi didesnį dėmesį į tai, kaip ji elgėsi. Miglotai prisimenu, kad sėdėdavo sukryžiavusi kojas, visada segėjo tik sijonus, rudus plaukus elegantiškai susukdavo ir prismeigdavo ant pakaušio. Ji neįpratino manęs dėvėti suknelių, domėtis makiažu ar sėdėti kaip dera panelei, bet primygtinai reikalavo nesikirpti ilgų plaukų. Maištaudama rišdavau juos į arklio uodegą ir kišdavau po beisbolo kepuraite. Kad būčiau atidžiai žiūrėjusi, kaip kruopščiai ji dažosi lūpas ar papurškia kvepalų ant riešų lygiai tiek, kiek reikia. Prisimenu, kaip arti palinkdavo prie tėvo ir šnabždėdama kažką jam į ausį skatindavo nusišypsoti. Kaip galėdavo jį nuraminti, vos delnu palietusi ranką. Mano nebylioji mažoji mergaitė yra dar didesnė paslaptis. Tai, kaip jai patinka, jog jos plaukai būtų glotniai sušukuoti po maudynių vonioje. Tai, kaip ji atidžiai tyrinėja savo nagus, kai negrabiai juos nulakuoju. Auginti mažą mergaitę – tas pats, kas vadovautis senu lobių ieškotojų žemėlapiu, kurio dalis su svarbiais takeliais yra nuplėšta. Pastarosiomis dienomis sėdžiu ir atidžiai ją tyrinėju, stengdamasi nepraleisti nė vieno judesio ir gesto. Kai galiausiai prakalbs, galės pasakyti man, ko ji nori ar ko jai reikia. O dabar spėlioju, abejoju ir tikiuosi geriausio. Elgiuosi taip, tarsi su mano Kali viskas būtų gerai. Tarsi ji būtų paprasta septynerių metų mergaitė. Tarsi nepažįstamieji iš švietimo tarnybų neaptarinėtų jos elgesio. Tarsi kaimynai nesišnabždėtų už nugaros apie keistą Klarkų mažylę.
Kali kambario durys truputį praviros, bet kadangi beldimas į duris stiprėja, skubėdama leidžiuosi laiptais, o išsiklaipiusios medinės pakopos girgžda po mano basomis pėdomis. Atšovusi sunkias ąžuolines laukujes duris išvystu priešais save Luisą ir Martiną Gregorą, Petros tėvą. Paskutinį kartą Luisas lankėsi mano namuose prieš trejus metus. Bet ne kažin ką apie tai prisimenu, nes gulėjau beveik be sąmonės ant sofos po to, kai nusiritau nuo laiptų.
– Sveiki, – pradedu nedrąsiai, – kas nutiko?
– Tone, – teiraujasi Luisas, – ar Petra čia?
− Ne, – atsakau ir nukreipiu žvilgsnį į Martiną, kuris akimirkai nuleidžia galvą, paskui vėl kilsteli smakrą.
– Gal mes galėtume pasikalbėti su Kali? Atrodo, kad Petra… – pradeda neryžtingai aiškinti Martinas. – Mes ką tik pasigedome Petros ir pagalvojome, gal Kali pajėgtų padėti mums išsiaiškinti, kur ji galėtų būti.
– O, Dieve mano, žinoma. Prašau užeiti.
Rodydama jiems kelią į svetainę pastebiu ant žurnalinio staliuko besivoliojančias alaus skardines. Paskubomis jas surinkusi nulekiu į virtuvę išmesti.
– Bėgu, prižadinsiu Kali, – tarsteliu vienu sykiu įveikdama po dvi laiptų pakopas ir jausdama gildantį nerimą dėl Martino su Filda pradedu šaukti dar iš tolo: – Kali, Kali, kelkis, mieloji, man reikia su tavimi pasikalbėti!
Kai pasiekiu laiptų aikštelę, atsiveria Beno kambario durys. Jis nedėvi pižamos švarkelio. Jo ugninius plaukus, pastebiu, laikas kirpti.
– Labas rytas, Benai, jie neranda Petros, – tarsteliu per petį ir, pasiekusi Kali kambario duris, plačiai atlapoju.
Lova sujaukta, ant grindų numesta iš kojinaitės pasiūta beždžionėlė šypsosi man. Suglumusi stabteliu ir pasisuku į sūnų:
– Benai, o kur Kali?
Gūžtelėjęs pečiais jis grįžta į savo kambarį. Greitosiomis apžiūrėjusi svečių kambarį, savo miegamąjį ir Beno kambarį, skrieju laiptais žemyn.
– Jos irgi nėra! – sušunku prabėgdama pro Luisą su Martinu ir išklerusiais laiptais, pakeliui dar įžiebusi šviesą, nusileidžiu į mūsų betoninį rūsį, kur mane kiaurai persmelkia drėgmė. Aplinkui tik voratinkliai ir dėžės. Dar mūsų senas tuščias šaldiklis. Širdis akimirką liaujasi plakusi. Kas negirdėjo apie vaikus, kurie žaisdami slėpynių įsigudrina įlįsti į senus šaldytuvus ar šaldiklius, ir nepajėgia išsigauti lauk? Kiek kartų sakiau Grifui, kad reikia atsikratyti šiuo senu griozdu. Bet jis tuo nepasirūpino. O ir aš taip pat. Prilėkusi prie šaldiklio trūkteliu rankeną. Į nosį tvoskia slogus kvapas, bet šaldiklyje nieko nėra. Stengdamasi atgauti kvapą pasuku prie laiptų. Matau viršuje manęs laukiančius Martiną su Luisu. Akimirksniu įveikiu laiptus, pralekiu pro juos ir išpuolu pro užpakalines duris. Apžiūriu galinį kiemą. Nubėgusi į giraitės pakraštį, įsispitriju į šešėliuotus medžius. Uždususi grįžtu į namus. Luisas ir Martinas laukia manęs prie tinkleliu aptrauktų durų.
– Jos čia nėra.
Luiso veido išraiška lieka rami, bet Martinas nepajėgia slėpti nusivylimo.
– Gerai, vadinasi, greičiausiai kartu išspruko kur nors pažaisti. Ar tau kyla kokių minčių, kur jos galėtų būti? – teiraujasi Luisas.
– Parke? Galbūt mokykloje? Bet taip anksti? Kiek dabar? Šešta valanda? – klausiu aš.
– Petra pradingo vėliausiai pusę penkių, – sausai ištaria Martinas. – Kur jos būtų galėjusios eiti tokiu ankstyvu metu?
– Nežinau, nieko nesuprantu, – sakau.
Luisas prašo manęs leisti apsidairyti aplinkui ir aš stebiu, lipdama jam ant kulnų, kaip kryptingai jis šukuoja mano namus naršydamas spintas ir paloves. Kali nėra.
– Informaciją apie Petrą telefonu perdaviau visiems pareigūnams. Jie jau ieško jos po visą miestą, – aiškina Luisas. – Nepanašu, kad mergaitės buvo… – Akimirką patylėjęs pasitaiso: – Kad mergaitėms būtų nutikę kas bloga. Siūlyčiau ieškoti tose vietose, kur jos paprastai mėgdavo lankytis.
Atrodo, kad Martinui šis planas kelia abejonių, bet jis linkteli galva, ir paseku jo pavyzdžiu.
– Tone, lauke stovi Grifo pikapas. O jis pats ar čia? Gal mums pasakytų, kur galėtų būti mergaitės?
Taigi Luisas kaip visada mandagiai klausia manęs, ar šį rytą įmanoma susikalbėti su Grifu, ar jis guli paslikas mūsų miegamajame po vakarykščių išgertuvių.
– Grifo nėra. Išvažiavo žvejoti su Rodžeriu šįryt. Ketino vykti maždaug pusę keturių ar panašiai.
– Ar jis galėjo pasiimti mergaites žvejoti? – viltingai klausia Martinas.
– Ne, – nusijuokiu aš. – Grifui niekada nešautų į galvą imti dviejų mažų mergaičių į didžiąją žvejybą. Ketino būti iki pat šeštadienio. Esu įsitikinusi, kad mergaitės neiškeliavo su juo meškerioti.
– O aš nelabai, Tone. Galbūt jis vis dėlto nusprendė jas pasiimti? Gal paliko raštelį? – klausia Luisas.
– Ne, Luisai. Esu tikra, kad jis to nepadarė, – atkertu jau pradėdama širsti.
– Ką gi, gerai, – pasiduoda Luisas. – Pasikalbėsime po valandos. Jeigu per tą laiką mergaitės neatsiras, keisime veiksmų planą.
Išgirstu
