lapą ir keliose vietose pataisęs grąžino.
– Gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje. Ranka niekas neberašo, – tarsi pasiteisino. – Turiu du kompiuterius, delninuką ir MP3 grotuvą, – pasakė ir smalsiai pažvelgė į Sarą. – Žinote, kas yra MP3 grotuvas? – paklausė tiesiog norėdamas ją paerzinti.
Įkišusi ranką į džinsų kišenę ji ištraukė mažutį iPod Shuffle grotuvą su ausinėmis. Šį veiksmą palydėjo tokiu žvilgsniu, kad būtų galėjusi užmušti.
– Kada tikėtis knygų? – paklausė jis.
Na, bent jau įskaitys daugumos knygų pavadinimus su vadinamaisiais jo taisymais.
– Užsakymus pateikiame pirmadieniais, – atsakė Sara. – Iki kito ketvirtadienio ar penktadienio gausite visas knygas, kurias turės skirstytojas.
– Paštas seniai pristatomas ne arklių traukiamomis karietomis, – pradėjo jis.
Sara giliai įkvėpė.
– Jeigu jums nepatinka maži miesteliai, gal geriau grįžkite ten, iš kur atkeliavęs? Jeigu tik galite tą padaryti įprastu būdu, – pasakė ji ir žodžius palydėjo šypsena.
Užuominos jis nepraleido.
– Aš – ne velnias.
– Tikrai? – suabejojo ji ir išpūtė akis.
Jis primerkė vieną akį.
– Norėčiau gauti šias knygas tiesiai į namus. Aš per daug užsiėmęs ir specialiai dėl jų nekeliausiu į miestelį.
– Atsiųskite savo apsaugininką.
Jis pažvelgė pro duris į augalotą vyrą, kuris stovėjo sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir atsirėmęs į pikapo vairuotojo dureles.
– Šokėjas Tonis – ne pasiuntinukas.
Ji dar labiau išplėtė akis.
– Šokėjas Tonis? Gal jūs priklausote kokiai gaujai?
– Ne, aš nepriklausau gaujai! – atšovė jis. – Tonio pavardė – Danzeta. Tonis Šokėjas. Aišku?
– Na, man jis labiau primena smogiką, – atsakė Sara.
– Tikriausiai nemažai jų teko pažinti, ar ne? – sarkastiškai pasiteiravo vyriškis.
– Jeigu būtų tekę, šį vakarą eidamas miegoti dar kartą patikrintumėte durų užraktus, – sulaikiusi kvapą atkirto ji.
– Tai ar galite pristatyti knygas?
– Taip, bet pristatymas kainuos dešimt dolerių. Benzinas brangus.
– Ką vairuojate? – paklausė jis. – Gal tarpmiestinį autobusą?
– Turiu folksvageną, labai ačiū, bet jūsų ranča už šešių mylių nuo miestelio.
– Pateiksite bendrą sąskaitą, kai bus knygos. O aš pasirūpinsiu, kad buhalteris išrašytų čekį. Pasiimsite jį pristačiusi knygas.
– Gerai.
– Verčiau pasakysiu telefono numerį. Knygose jo nerasite.
Apvertusi lapą su knygų sąrašu, Sara užsirašė padiktuotą numerį.
– Dar norėčiau gauti du žurnalus apie finansus, – pridūrė jis ir pasakė leidinių pavadinimus.
– Pasidomėsiu, ar mūsų skirstytojas juos turi. Gali būti, kad ne.
– Taip man ir reikia, kad persikrausčiau į Atokiąją karvių ganyklą, – sumurmėjo vyriškis.
– Tikriausiai turėčiau atsiprašyti, kad čia kiekvienoje gatvėje nėra prekybos centrų! – atšovė Sara.
Jis įrėmė piktą žvilgsnį.
– Tokios nemandagios darbuotojos man dar neteko sutikti.
– Paprašykite asmens sargybinio paskolinti saulės akinius, tada manęs visai nematysite.
Jis tvirtai sučiaupė lūpas.
– Jums būtų visai neprošal perskaityti knygą apie geras manieras.
Sara sarkastiškai nusišypsojo.
– Na, o aš paieškosiu jums veikalo apie žmogėdras.
Jis vertinančiu žvilgsniu nužiūrėjo ją nuo galvos iki kojų.
– Užteks tų, kurias išvardijau sąraše, jei malonėsite. Lauksiu jūsų skambučio kitos savaitės gale.
– Taip, pone.
Jis kilstelėjo galvą.
– Jūsų šefo padėtis tikriausiai beviltiška, jeigu tokiam žmogui kaip jūs patikėjo rūpintis vieninteliu savo pragyvenimo šaltiniu.
– Šefė, ne šefas. Beje, šefė mane labai mėgsta.
– Gerai, kad bent kas jus mėgsta, – pasakė jis ir apsisuko eiti, bet tarpduryje stabtelėjo. – Jums iš po kelnių matyti skirtingų spalvų kojinės, auskarai taip pat skirtingi.
Sarai nesisekė derinti. Daug kas žinojo jos praeitį, todėl buvo ganėtinai malonūs ir šio trūkumo aikštėn nekėlė.
– Nevergauju madai, – apsimestinai išdidžiai atšovė ji.
– Taigi. Pastebėjau.
Vyras žengė pro duris, o ji nesumojo tinkamai atsikirsti. Jam pasisekė, kad Sarai po ranka nepasitaikė jokio daikto, nes būtų paleidusi įkandin.
Dy Harison leipo iš juoko išgirdusi, kaip kandžiai Sara apibūdino naująjį knygyno klientą.
– Visai nebuvo juokinga, – paprieštaravo Sara. – Džeikobsvilį jis pavadino Atokiąja karvių ganykla, – subambėjo.
– Akivaizdu, kad tas vyriškis skoniu nepasižymi, – išsišiepė Dy. – Bet vis tiek panoro užsisakyti gausybę knygų, taigi, mieloji, aukojaisi ne veltui.
– Bet man dar reikės knygas jam ir pristatyti, – sudejavo Sara. – Savo valdose jis tikriausiai laiko šunis žmogėdras, o patvoriuose išslapstęs kulkosvaidžius. Reikėjo pamatyti jo vairuotoją! Atrodė kaip tikrų tikriausias smogikas!
– Turbūt jis tik labai ekscentriškas, – ėmė raminti Dy. – Kaip ir senasis Dorsis.
Sara prisimerkusi pažvelgė į darbdavę.
– Senasis Dorsis leisdavo savo aviganiui tupėti prie stalo ir drauge ėsti. Tas vaikinas tikriausiai pats sušveistų šunį pietums!
Dy
