paženklintas katinas su geltonais dryžiais. Jis buvo netekęs uodegos galiuko, abi ausys pradrėkstos. Užėjus perkūnijai šis benamis ėmė gailiai kniaukti prie namų durų. Sara jį įsileido. Tai nutiko prieš aštuonerius metus. Seneliui atrodė, kad šis padaras – gyva bėda. Bet Sara jį nuolat gynė.
Užstojo Morisą, net kai teko keisti subraižytą kėdę ir išmesti į skutelius sudraskytą kilimą. Sara įtaisė senajam katinui nagų galandimo stulpą, o pati nusipirko vandens pistoletą. Morisas baisiai nemėgo vandens. Kai tik imdavo ką nors nederama daryti, Sara kaipmat paleisdavo į jį srovę. Ilgainiui katinas aprimo ir nustojo kėsintis į baldus. Dabar jis tik valgydavo ir miegodavo išsitiesęs saulėje. Kartais susirangydavo Sarai ant kelių, kai ši žiūrėdavo mažą spalvotą televizorių. Bet meilumu tikrai nepasižymėjo ir nesileido imamas ant rankų. Net kandžiojosi.
Sara glostė katiną žiūrėdama mėgstamą laidą apie įstatymus.
– Gal ir gerai, kad į mūsų namus neplūsta svečiai, Morisai, – susimąsčiusi švelniai prabilo. – Tau tikrai nepatiktų bendrauti, – sučiaupusi lūpas ji pažvelgė į katiną. – Pažįstu vaikiną, kuris tau patiktų, – pasakė ir pati sukikeno. – Matyt, traukiu blogų manierų turinčius gyvūnus ir žmones.
Kita savaitė Sarai prabėgo akimoju. Džeredo Kamerono užsakymą Dy pateikė pirmadienį. Sara vylėsi, kad žmogėdros knygų negaus, tad lengviau atsikvėpusi tobulins bendravimo įgūdžius. Bet visos užsakytos knygos buvo pristatytos laiku – penktadienį.
Ji surinko Džeredo Kamerono padiktuotą numerį.
– Kamerono ranča, – šiurkščiai atsiliepė vyras.
– Pone Kameronai? – dvejodama paklausė Sara, nes nepažino žmogaus, su kuriuo jai teko bendrauti knygyne.
– Jo nėra, – pasigirdo žemas, gergždžiantis balsas.
Sara įsivaizdavo vyrą, kuriam šis balsas būtų tikęs, ir galiausiai priėjo prie išvados, kad ragelį bus pakėlęs smogikas.
– Pone… Danzeta?
Vyriškis apstulbęs nutilo.
– Taaaip. Iš kur žinote?
– Skaitau mintis, – pamelavo ji.
– Tikrai? – paklausė, tarsi būtų patikėjęs.
– Ponas Kameronas užsakė krūvą knygų…
– Taip, jis minėjo, kad knygos turi būti pristatytos šiandien. Liepė perduoti, kad atvežtumėte rytoj apie dešimtą. Tada jis pats bus.
Rytoj šeštadienis, o šeštadieniais ji nedirba.
– Gal galėčiau palikti knygas jums, o jis atsiųstų čekį?
– Jis sakė rytoj dešimtą. Pats bus čia.
Su akmeninėmis sienomis ginčytis neverta. Sara atsiduso.
– Gerai. Susitiksiu su juo rytoj.
– Puiku.
Pokalbis baigėsi. Vyras kalbėjo su akivaizdžiu pietietišku akcentu. Ne Teksaso valstijos gyventojų. O Džordžijos, – svarstė Sara. Ji skyrė akcentus. Senelis dėstė Džeikobsvilio bendruomenės koledžo studentams, atvykusiems iš įvairių šalies kampelių ir kitų valstybių, dažnai kvietėsi juos į svečius. Todėl Sara ankstyvoje vaikystėje pažino tolimus kraštus.
Ragelį ji padėjo tik pakirdusi iš apmąstymų. Jeigu asmens sargybinis priklauso gaujai, tikriausiai šioji bus kuri nors iš pietinių. Sara sukikeno. Nežinojo, kaip elgtis. Gal vertėtų rytoj prieš važiuojant paskambinti klientui ir pranešti mokėtiną sumą? Bet jo buhalteris savaitgalį vargu ar dirbs.
– Ko nerimauji, – pratarė Dy, eidama prie durų. – Kas nutiko?
– Rytoj ryte turiu pristatyti žmogėdrai užsakymą.
– Laisvadienį, – nusišypsojo Dy. – Užtai kitą trečiadienį pusę dienos galėsi nedirbti. Ateisiu vidurdienį ir būsiu iki uždarymo.
– Tikrai? – nušvito Sara.
– Žinau, kaip lauki piešimo valandėlių, – kalbėjo Dy. – Neabejoju, kad parduosi savo knygelę. Paskambink Lizai Parks ir pasakyk, kad jos šunelių ateisi piešti ne rytoj, o kitą trečiadienį. Tas puslapis bus vienas gražiausių tavo knygutėje, – pridūrė.
Sara plačiai nusišypsojo.
– Tokių mielų šunyčių kaip gyva nemačiau. Jų tėvas – iš Tomo Volkerio šuns Muso vados, motina – Sy Parks škotų aviganių kalytė Bob.
– Bob – patelė? – nustebo Dy.
– Taip. Šuniukai panašūs į abu tėvus – tiesiog iš akies traukti. Tomas vieną jau užsisakė. Praeitą mėnesį jis neteko Muso, – liūdnai pranešė Sara. – Yra dar vienas šuo, truputį jaunesnis už Musą. Tomas jį labai mylėjo. Kremavo ir pelenus subėrė į urną. Liūdesys jį dar kamuoja. Liza elektroniniu paštu nusiuntė Tomui šuniukų nuotraukas ir pasiūlė priglausti. Jis buvo nuvažiavęs su vyriausia dukra išsirinkti. Po savaitės mažyliai galės keliauti pas naujus šeimininkus. Šio amžiaus šunyčiai ypatingi. Noriu nupiešti juos, sutupdytus dideliame velykiniame krepšyje.
– Piešinius galėtum parduoti, – pasakė Dy.
– Tikriausiai. Bet iš to nepragyvenčiau, – nusišypsojo Sara. – Noriu prekiauti knygomis.
– Mano atrodo, visai netrukus pardavinėsi savo knygas, – tarė Dy. – Turi didžiulį talentą.
Sara nušvito.
– Ačiū. Tik tą iš savo tėvo ir paveldėjau. Tėvui patiko jo darbas, bet jis tapė ir nuostabius portretus, – šypsodamasi pasakė. – Jo netektis buvo skaudi.
– Karas – baisus, – sutiko Dy. – Na, bent turėjai senelį. Jis buvo didžiausias tavo gerbėjas. Girdavo tave visiems, kas tik klausydavosi.
– Ligi šiol gaunu buvusių senelio studentų laiškų, – pasakė Sara. – Jis dėstė karo istoriją. Man atrodo, savo bibliotekoje turėjo visas knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Ypač apie Šiaurės Afrikos kampaniją, – ji susiraukė. – Juokinga, bet ir žmogėdra mėgsta apie tai skaityti.
– Galbūt žmogėdra tėra liūtas, kuriam į leteną įstrigo spyglys, o kai pelytė jį ištrauks, juodu visam gyvenimui taps draugai.
Sara rūsčiai pažvelgė į šefę.
– Vargu ar net pelė prie jo artintųsi, – pasakė ji.
– Išskyrus tave, – linksmai atsiliepė Dy.
– Na, tokiomis aplinkybėmis neturiu išeities. Ką daryti dėl čekio? – paklausė Sara. – Paskambinti jam prieš važiuojant ar…
Dy pakėlė
