Žinai mano mobiliojo numerį. Skambink, jei ko reikės.
– Nemanau, kad prireiks, bet vis tiek ačiū.
Dy ėmė nerimauti.
– Tau reikėtų nusipirkti mobilųjį telefoną, Sara. Įsigyk kokį su sutartimi beveik už dyką. Man nelabai patinka, kad sutemus važiuoji namo žvyrkeliu.
– Dauguma narkotikų prekeivių sėdi už grotų, – priminė šefei Sara.
– Neverta tikėti, ką sako Kešas Graeris, – įspėjo Dy. – Domingesų damutė su savo bendru jau uždaryti, bet atsirado jų sekėjas. Šio įsakymu pasienyje buvo nužudyti du meksikiečiai policininkai, pasienio patrulis ir netgi žurnalistas. Sklinda gandų, neva netoli Nuevo Laredo jis išžudęs visą šeimą vien dėl to, kad jį įskundė.
– Bet čia tokiems tikrai nėra ką veikti, – prieštaravo Sara.
– Narkotikų prekeiviams ši vieta patinka, – patikino Dy. – Čia nėra federalinių agentų, išskyrus, žinoma, Kobą, Kovos su narkotikais skyriaus tarnautoją, dirbantį Hjustono priemiestyje ir ten turintį rančą. Mūsų policija ir šerifų departamentai gauna mažą finansavimą, jiems nuolat trūksta darbuotojų. Todėl Lopesas ir stengėsi čia įtvirtinti platintojų tinklą. Žmonės kalba, naujasis narkotikų karalius turi valdų aplink miestelį, jas įsigijo per kontroliuojamas bendroves, kad niekas nežinotų, kam iš tiesų priklauso. Atokiai įsikūrusi ferma ar ranča – ideali narkotikų saugojimo vieta.
– Bandyta tą patį padaryti ir už Sy Parkso rančos, taip pat senojoje Džonsono sodyboje.
Dy atsiduso.
– Man tiesiog neramu.
– Neverta jaudintis, – švelniai pasakė Sara. – Be to, mano namas tik už mylios nuo miestelio, grįžusi užrakinu duris, – ji pažvelgė į sieninį laikrodį. – Verčiau keliauk, nes mama pradės dėl tavęs nerimauti!
Dy sukikeno.
– Tikriausiai. Na, jei vis dėlto manęs prireiks…
– Paskambinsiu.
Dy išėjo ir pamojavusi pradingo, Sara liko viena.
Po pietų knygyne pasirodė Harlis Fauleris, dulkinas, suprakaitavęs ir prastai nusiteikęs. Eidamas stumtelėjo aukštyn skrybėlę, jo plaukai buvo permirkę nuo prakaito.
– Kas tau, po galais, nutiko? – sušuko Sara. – Atrodo, tarsi būtum vilkęsis žvyrkeliu paskui arklį!
Harlis įsmeigė į Sarą niūrų žvilgsnį.
– Taip ir buvo.
– Vaje, – ji išreiškė užuojautą.
– Man reikia ispanų žargono žodyno. Gal turite rančos ispanų žargono.
– Turime visus iki šiol išleistus ispanų kalbos žodynus, tarp jų ir žargono. Štai.
Sara mostelėjo į lentyną, kur buvo galybė žodynų minkštais viršeliais, tarp jų – vien veiksmažodžių.
– Tiesa, įdomu, – subambėjo Harlis, skaitydamas pavadinimus, – ar pono Parkso sąskaita dar neuždaryta?
– Ir jis, ir Liza turi sąskaitas.
– Na, tada užrašykite šias knygas jo vardu, – pasakė tiesdamas Sarai keturis žodynus.
– Ar saugu klausti, kam tau jų prireikė? – atsargiai pasiteiravo ji, eidama prie kasos.
– Kodėl ne? – atsiduso Harlis. – Buvau įsitikinęs, kad Lanitai, Chuano žmonai, sakau, jog lauke karšta. Išgirdusi šiuos žodžius ji nuraudo, o Chuanas šoko ant manęs kaip viesulas, po akimirkos jau raičiojomės purve, nustojome tik kai pagaliau jį įtikinau kalbėjęs apie orą. Tada pakilome, paspaudėme vienas kitam ranką, ir jis paaiškino, ką iš tikrųjų pasakiau jo žmonai. Man pasidarė negera. Truputį šneku ispaniškai, bet kalbos mokiausi tik vidurinėje, tad pamiršau, kaip nebesakyti nesmagių dalykų, – dar kartą atsiduso. – Chuanas ir kiti darbuotojai kalba angliškai, bet pamaniau, kad jei nors kiek šnekėčiau ispaniškai, susidraugautume artimiau. Ir štai kaip nutiko!
Sara sučiaupė lūpas.
– Jei nori kalbėti apie orą, ispaniškai reikia sakyti čia karšta, o ne man karšta. Ypač moteriai.
– Ačiū, dabar puikiai žinau, – atsakė jis mankštindamas žandikaulį, – kad Chuanas kerta kaip jautis kanopa.
– Teko girdėti.
Sara įvedė į kasą knygų kainas ir sumą įrašė į Dy sąskaitų knygą.
– Čekį nusiųsime ponui Parksui.
– Ačiū, – padėkojo Harlis, imdamas maišelį su knygomis. – Jeigu ponas Parksas sumanytų ginčytis, kam jas įsigijau, pasakysiu, kad eitų aiškintis su Chuanu.
Sara plačiai nusišypsojo.
– Nebloga mintis.
Harlis jai taip pat atsakė šypsena, dar stabtelėjo, lyg būtų ketinęs kažką sakyti. Bet kaip tik tą akimirką sučirškė telefonas. Sara pakėlė ragelį, skambino plepėti mėgstanti sena knygyno klientė. Mergina gūžtelėjo pečiais ir pamojo Harliui. Šis taip pat pamojo ir išėjo pro duris. Baigusi kalbėtis, ji vėl pagalvojo apie Harlį ir ėmė spėlioti, ką gi jis norėjo pasakyti.
Harlis buvo išvaizdus vyras ir tarp vietinių garsėjo kaip darbštus kaubojus. Su trimis buvusiais laisvai samdomais miestelio kariais jis netgi dalyvavo misijoje, kurios tikslas buvo sustabdyti Manuelio Lopeso narkotikų prekybos kampaniją. Tuo pelnė vietos bendruomenės pagarbą. Sarai Harlis labai patiko, ji negirdėjo, kad būtų dažnai susitikinėjęs su merginomis. Sklido gandų, kad buvo pametęs galvą dėl vietinės, o šioji tik pasijuokusi iš jo ir lengvabūdiškai atstūmusi. Vis dėlto nepanašu, kad Harliui būtų buvusi sudaužyta širdis.
Apie širdies skausmą Sara išmanė. Kai bendruomenės koledže lankė buhalterijos paskaitas, jai labai patiko vienas vaikinas. Patiko ir geriausiai jos draugei Merei. Jaunuolis susitikinėjo su jomis abiem, galiausiai pasirinko Merę. Pralaimėjimą Sara priėmė stojiškai, o vėliau buvo pakviesta į poros vestuves kaip pirmoji pamergė. Draugė su vyru persikraustė į Mičiganą, kur gyveno jo tėvai. Sara jai dar rašė, nes buvo minkštos širdies ir ilgai nepyko. Tikriausiai, – nesėkmingai baigusis santykiams nusprendė, – jis susitikinėjo su manimi tik todėl, kad buvau geriausia Merės draugė. Ji atsiminė, kad per pasimatymus vaikinas dažniausiai užduodavęs klausimų apie Merę.
Sara buvo tradicinių pažiūrų šalininkė. Jos senelis turėjo tvirtą nuomonę apie moralės nepaisančią šiuolaikinę visuomenę. Juodu dažnai eidavo į bažnyčia, ir galiausiai ji persiėmė jo pažiūromis. Bendramoksliai Saros nekviesdavo į laukinius pasilinksminimus, nes ji nevartojo svaigalų, nerūkė ir nesidomėjo narkotikais. Visi žinojo ir tai, kad geras jos senelio draugas dirba patruliu policijos viršininko Kešo Graerio būryje. Saros ryšiai su teisėsauga vertė linksmintis mėgstantį jaunimą jos draugijoje
